2011 m. sausio 30 d.

Neišgalvota istorija

Mes dviese gulim ant žolės, karštą karštą naktį.
Čia pat ežeras, kuriame kada panorėję galim atsivėsinti.
Gulim, skaičiuojam žvaigždes, šalia vyno taurės.
Geriam vyną ir kalbamės.
Geriam vyną ir kalbamės apie mus.
Už mūsų stovi palapinė, laukianti, kada pavargsim ir eisim miegoti.
Prie palapinės dviračiai.
Nežinau, kaip mes čia atsidūrėm, matyt išvažiavom.
Pagaliau išvažiavom iš miesto, atitrūkom nuo to šurmulio.
Apsidairau. Ežeras, medžiai, palapinė, dviračiai, vynas, paukščiai, žolė, milijardai žvaigždžių ir Jis.
Viskas atrodo tobula. Gal sapnuoju?
Ištiesiu ranką, pasirąžau. Pojūčiai tikri. Nusižiovauju.
„Jau pavargai?“-klausia Jis.
„Ne, ne... Tiesiog. Atrodo, kad sapnuočiau. Viskas labai tobula. Netikiu, kad tai tikra. Įžnybk man, prašau..“
Jis tik nieko nesupratęs suraukia antakius, o aš tiesiog maldaute maldauju, kad jis man įrodytų, jog nesapnuoju.
Jis pažiūri TUO* savo žvilgsniu ir mane pabučiuoja.
Ir dar, ir dar kartą.
Kol įsijaučia ir pradeda mane kandžioti.
O aš nieko nieko nesuprantu. Jaučiu skausmą, malonumą, jo kvapą, girdžiu nakties tylą... Na, tikra.
Galiausiai užuodžiu kažką panašaus į metalą. Ir kraujas paliečia mano gomurį ir teka žemyn, žemyn.
Man patinka tas skonis, bet darosi baisu. Pavojinga, bet tuo pačiu įdomu. Tai taip vilioja...
Kas bus toliau?
Jo lūpos juda žemyn, kol dantys susminga į kaklą. Aš be žado. Vau, tai man tikrai patinka, bet panašu, kad jis nebejaučia ribų. Skausmas begalinis, jaučiu dar vieną kraujo srovę tekančia jau išorėje, mano kaklu žemyn.
Bet aš kenčiu, kenčiu ir mėgaujuosi, kol pati to nejausdama suklykiu nesavu balsu.
Atrodo, jis turėtų nustoti. Bet jis tik nusijuokia piktdžiugišku juoku ir tęsia, ką pradėjęs.
Šiaip ne taip išsivadavusi iš jo glėbio, nusilpusi, pradedu bėgti. Bėgu gilyn į mišką, o jis tik stovi ir žiūri man įkandin. Pribėgusi upelį sustoju, nes suprantu, kad kraujuoja ne tik lūpos ir kaklas, bet ir pėdos, subadytos miške besimėčiusių kankorėžių. Įbrendu į šaltą vandenį ir nebežinau, ką toliau daryti.
Vienintelis su manim buvęs žmogus dabar mane baugina labiausiai. Nesuprantu, kas vyksta.
Stoviu, žiūriu į vieną tašką, o vanduo nusidažo raudona spalva.
Aš vis silpstu, silpstu, tada pajuntu jo rankas, juosiančias mane. Jo lūpas prie savo kaklo.
Pradedu bejėgiškai muistytis, bet jis stipresnis, o aš vis dar silpstu. Apsiverkiu. Ašaros rieda skruostais, lūpomis... Susimaišiusios su krauju jos krinta į vandenį ir pasiduoda srovei. Susitaikiusi su tuo, kad geruoju nesibaigs, išgirstu jo balsą.
„Ei! Aš atsiprašau... Tiesiog pasidaviau aistrai ir nebejaučiau ribų. Živile! Neverk... Einam iki palapinės, ten yra vaistinėlė.“
Jis paima mano ranką ir bando vestis, bet mane užlieja deginantis skausmas. Ir aš nebežinau, ar galiu juo tikėti.
Nebežinau, ar galiu tikėti tuo, kas vyksta. Prieš tai tai atrodė lyg gražiausias sapnas, iš kurio nenoriu pabusti, o dabar - lyg žiauriausias košmaras, iš kurio noriu būti kuo greičiau ištraukta. Pradedu lėtai eiti.
„Ar tai tikrai vyksta? Ar aš nesapnuoju? Ar galiu tavimi tikėti?“
„Živile, aš labai atsiprašau, aš nebejaučiau, kas vyksta... Patikėk manim, tai nepasikartos. Einam, tu vis dar kraujuoji!“
Bet aš nebeinu. Nustoju kovoti su skausmu ir krentu. Pradedu krisi kažkur į bedugnę. Krentu, krentu, krentu...
***
Labas rytas, kaip miegojai? :)
*TAS žvilgsnis

3 komentarai: