2011 m. sausio 30 d.

Neišgalvota istorija

Mes dviese gulim ant žolės, karštą karštą naktį.
Čia pat ežeras, kuriame kada panorėję galim atsivėsinti.
Gulim, skaičiuojam žvaigždes, šalia vyno taurės.
Geriam vyną ir kalbamės.
Geriam vyną ir kalbamės apie mus.
Už mūsų stovi palapinė, laukianti, kada pavargsim ir eisim miegoti.
Prie palapinės dviračiai.
Nežinau, kaip mes čia atsidūrėm, matyt išvažiavom.
Pagaliau išvažiavom iš miesto, atitrūkom nuo to šurmulio.
Apsidairau. Ežeras, medžiai, palapinė, dviračiai, vynas, paukščiai, žolė, milijardai žvaigždžių ir Jis.
Viskas atrodo tobula. Gal sapnuoju?
Ištiesiu ranką, pasirąžau. Pojūčiai tikri. Nusižiovauju.
„Jau pavargai?“-klausia Jis.
„Ne, ne... Tiesiog. Atrodo, kad sapnuočiau. Viskas labai tobula. Netikiu, kad tai tikra. Įžnybk man, prašau..“
Jis tik nieko nesupratęs suraukia antakius, o aš tiesiog maldaute maldauju, kad jis man įrodytų, jog nesapnuoju.
Jis pažiūri TUO* savo žvilgsniu ir mane pabučiuoja.
Ir dar, ir dar kartą.
Kol įsijaučia ir pradeda mane kandžioti.
O aš nieko nieko nesuprantu. Jaučiu skausmą, malonumą, jo kvapą, girdžiu nakties tylą... Na, tikra.
Galiausiai užuodžiu kažką panašaus į metalą. Ir kraujas paliečia mano gomurį ir teka žemyn, žemyn.
Man patinka tas skonis, bet darosi baisu. Pavojinga, bet tuo pačiu įdomu. Tai taip vilioja...
Kas bus toliau?
Jo lūpos juda žemyn, kol dantys susminga į kaklą. Aš be žado. Vau, tai man tikrai patinka, bet panašu, kad jis nebejaučia ribų. Skausmas begalinis, jaučiu dar vieną kraujo srovę tekančia jau išorėje, mano kaklu žemyn.
Bet aš kenčiu, kenčiu ir mėgaujuosi, kol pati to nejausdama suklykiu nesavu balsu.
Atrodo, jis turėtų nustoti. Bet jis tik nusijuokia piktdžiugišku juoku ir tęsia, ką pradėjęs.
Šiaip ne taip išsivadavusi iš jo glėbio, nusilpusi, pradedu bėgti. Bėgu gilyn į mišką, o jis tik stovi ir žiūri man įkandin. Pribėgusi upelį sustoju, nes suprantu, kad kraujuoja ne tik lūpos ir kaklas, bet ir pėdos, subadytos miške besimėčiusių kankorėžių. Įbrendu į šaltą vandenį ir nebežinau, ką toliau daryti.
Vienintelis su manim buvęs žmogus dabar mane baugina labiausiai. Nesuprantu, kas vyksta.
Stoviu, žiūriu į vieną tašką, o vanduo nusidažo raudona spalva.
Aš vis silpstu, silpstu, tada pajuntu jo rankas, juosiančias mane. Jo lūpas prie savo kaklo.
Pradedu bejėgiškai muistytis, bet jis stipresnis, o aš vis dar silpstu. Apsiverkiu. Ašaros rieda skruostais, lūpomis... Susimaišiusios su krauju jos krinta į vandenį ir pasiduoda srovei. Susitaikiusi su tuo, kad geruoju nesibaigs, išgirstu jo balsą.
„Ei! Aš atsiprašau... Tiesiog pasidaviau aistrai ir nebejaučiau ribų. Živile! Neverk... Einam iki palapinės, ten yra vaistinėlė.“
Jis paima mano ranką ir bando vestis, bet mane užlieja deginantis skausmas. Ir aš nebežinau, ar galiu juo tikėti.
Nebežinau, ar galiu tikėti tuo, kas vyksta. Prieš tai tai atrodė lyg gražiausias sapnas, iš kurio nenoriu pabusti, o dabar - lyg žiauriausias košmaras, iš kurio noriu būti kuo greičiau ištraukta. Pradedu lėtai eiti.
„Ar tai tikrai vyksta? Ar aš nesapnuoju? Ar galiu tavimi tikėti?“
„Živile, aš labai atsiprašau, aš nebejaučiau, kas vyksta... Patikėk manim, tai nepasikartos. Einam, tu vis dar kraujuoji!“
Bet aš nebeinu. Nustoju kovoti su skausmu ir krentu. Pradedu krisi kažkur į bedugnę. Krentu, krentu, krentu...
***
Labas rytas, kaip miegojai? :)
*TAS žvilgsnis

2011 m. sausio 28 d.

Šnabždesiai

Iš šalčio susigūžusi mergina lėtai žengia gatve. Atrodo, kad ji tokia kaip visi, o gal ne?
Mažytės ausinės jos ausyse leidžia jai klausyti nuostabios muzikos, ant ausinių - kepurė, bet ji vis tiek girdi ir vėjo šnabždesius.
Jos didoki batai jai patys patogiausi, nors kojas „puošia“ bent penki pleistrai ant nuospaudų. Skauda, bet jai nesvarbu. Ir jai patogu.
Vilnonės kojinės graužia jos pėdas, bet jai tai savotiškai patinka, nes ji mėgsta šilumą.
Ji sustoja prie perėjos. Ir linguoja į taktą. Šoka, krato galvą, praeiviai tik pirštu prie smilkinio pasukioja, pavarto akis ir nueina.
Cha! O ką jiems daugiau daryti? Juk ji, kaip ir visi turėtų verkti dėl krizės ir nuleidusi galvą laukti žalio šviesoforo signalo. Na jau ne. Geriau palinguoti ir pakelti nuotaiką bent keliems rūpesčių nualintiems piliečiams.
Pradeda snigti. jos violetinis paltas pasidengia baltu sluoksniu. Mergina šypsosi, nes jai patinka snaigės.
Elegantiškai sninga. Sninga. Sninga...
Ji įlipa į troleibusą, apsivalo paltuką, parodo vairuotojui e-bilietą ir atsisėda kažkur toli gale. Nenuleidžia galvos, o apžiūri kiekvieną keleivį nuo galvos iki kojų. Pagavusi kieno nors žvilgsnį nusišypso ir nenuleidžia akių pirma. Jos žvilgsnį pagavę keleiviai pasimeta. Jai įdomu, apie ką jie mąsto. Turbūt galvoja „Kodėl ta mergina šypsosi? Ar aš išsitepiau?.. O gal ji apsivartojusi?“... Pamiršau paminėti - toji mergina ne tik šypsosi kitiems, bet tuo pačiu linguoja į muzikos, skambančios jos ausyse, taktą.
Tai turėtų atrodyti keistai. Ir atrodo. Bet jai nerūpi. Ji laiminga.
Ta mergina turi gražią spalvotą skarą. Ir ji jai labai patinka. Nes gavo ją dovanų nuo tikrai brangaus žmogaus. Ir ji spalvinga. Tai išskiria tą pilką pelytę iš minios.
Ji kantri. Atvažiavusi į reikiamą stotelę, lėtai, stebėdama kintančias snaiges juda kavinės link.
Atsisėdusi prie laisvo staliuko, nusipirkusi kavos ir milžinišką sausainį, pradeda laukti.
Laukti žmogaus, kuris verčia ją pabusti su šypsena veide.
Laukdama klauso muzikos, dainuoja, stebi kavinėje esančius žmones, jų kūno kalbą.
Štai, tai merginai patinka tas vaikinas. Ji šypsosi jam, koketiškai vinioja ant piršto plaukų sruogą, kalba šiek tiek pažeminusi balsą. Matosi, kad ir vaikinas jai neabejingas... Nagi, pasakykit vienas kitam tai, ko laukiat? Tokie nedrąsūs ir tokie žavūs...
Kita porelė... Jie negali atitraukti akių vienas nuo kito, bučiuojasi, juokiasi, kalba... Žavu.
O, kas gi čia? Pirmieji jau apsikabinę, mergina nebevinioja plaukų, o vaikinas kažką kužda į jos ausį. Ji šypsosi.
Mano aprašytai merginai patinka kuždesiai. Nes jos mylimas žmogus dažnai kužda į jos ausis nuostabius žodžius. Jie skamba daug geriau, nei bet kokia muzika.
Žmonės ateina ir išeina, o ji lieka. Sėdi prie staliuko ir laukia.
Ji stebi visus, geria kavą, daro namų darbus, skaito, mokosi, sprendžia sudoku...
Ir jis ateina. Apdovanoja merginą nuostabiu bučiniu, atsiprašo, kad veluoja...
Ir ji šypsosi dar labiau, nei prieš tai.
Nors laukė tris valandas.
***

2011 m. sausio 24 d.

Kitu kampu. Tiesiog.

Mokykloj mes tikrai geerai leidžiam laiką.
Mokykloj juokiamės, kol suskausta pilvus.
***
Rusų kontrolinis. Na, aš ir mano sausainiukai nusprendėm atsiskaityti rusų kontrolinį per kūno kultūros pamoką. Labai gražiai susėdom tryse, aiškiai nei viena nieko nesimokė, tad apsiginklavom „šperom“.
Tiksliau - aš turėjau gerą „šperą“ ir ramiai, neišsiduodama ja naudojausi. Deja, vienas mano sausainiukas visai neįvaldęs šito meno... traukia „šperą“, o rankos dreba taip, kad nesupaisysi kas vyksta, lyg traukulių priepuolis koks... Džiaugiamės, kad nepagavo.
***
Istorijos pamoka. Jei atvirai, mūsų mokytojas kažkoks keistas. Jis  truputį (truputį?!) ištvirkęs ir visaip kaip nukrypęs, bet šiaip mokytojas puikus.
Mokytojas Živilei: Kas yra mulatas?
Živilė: Juodaodžio ir baltojo vaikas?
Viktorija: ZEBRAS!
Mokytojas apsimeta, kad neišgirdo, o mes su Vika pradedam raitytis iš juoko ir kurti visokias nesąmones susijusias su istorija.
Šiandienos sapalionės:
„1904 metais buvo iškastas Panamos kanalas, o prie jo susibūrė pedofilų klanas. Prieš pat antrąjį pasaulinį karą, 1940 metais Adolfas Hitleris sužinojo apie tą klaną. Jis atskrido iki Panamos Kanalo savo drambliu Rudžiu (nežinia, kodėl jį taip pavadinimo, juk dramblys buvo ne rudas, o rožinis...) ir negailestingai išžudė visus pedofilus. Taip, Hitleris labai mylėjo vaikus. Ypač berniukus. Bet nemanykit, kad pedofilus jis išžudė gerais tikslais. NE! Hitleris irgi buvo pedofilas ir dar gėjus. Jis išžudė visus savo konkurentus ir atidarė 7-12 metų berniukų stovyklą. stovykla buvo labai labai didelė. Taip visi nekalti berniukai buvo uždaryti. Jų buvo keli tūkstančiai. Hitleris mėgavosi kiekvieno jų draugija, o išprievartavęs ir kitaip sutraumavęs nužudydavo juos ir nupjaudavo skalpus. Hitler kaput, sakysit? Ne! Pedo kaput.“
Po visų šitų nesąmonių žvengiam susirietusios, momentais dustam.
Mokytojas: Živile, neuždusk! Kas tau dirbtinį kvėpavimą darys?
Živilė: Aš... ne.. už.. už.. dusiu...
Mokytojas (šelmiškai): O tu žinai, kaip tas dirbtinis kvėpavimas daromas?
Manau, kad Živilės persigandęs žvilgsnis buvo nepakartojamas. Tikrai dar kartą nepavyktų tokio nustatyt.
 ***
Biologija. Dabar mums pamokas veda praktikantės.
Tomas: O jūs kada nors skrodėt žmogų?
Praktikantė: Ne, bet skrodžiau varlę.
Tomas: O js nebijot, kad varlė lauks jūsų anapus?
Praktikantė: Ne, ta varlė pasiaukojo dėl mokslo.
Tomas: Ta varlė DĖJO ant mokslo!
***
Pilietinis. Tas pats pakrypęs istorijos mokytojas, džyz! Pamokos metu nieko labai ypatingo, bet po pamokos laukė kinnda weird pokalbis...
Mokytojas: Živile, šiandien buvai labai išdykus! (šelmiškai kilnoja antakius)
Živilė: Ne!
Mokytojas: Taip taip! Ateik čia (tokio šelmiško balso daar negirdėjau. Šlykštukas)
Živilė: Nė už ką! (Išbėga iš kabineto).
***
Valgykloj irgi nesnaudžiam. kaip maži vaikai žaidžiam su maistu. Paimam pyragėlį, išvoliojam jį cepelinų padaže, burokėliuose, kopūstuose, vėl cepelinų padaže, galiausiai ant viršaus uždedam pomidorą ir apipilam arbata. Tiesiog šedevras! Delikatesas! Kas nori paragaut?:)

2011.01.20.


2011 m. sausio 19 d.

Pavadinimas turintis suintriguoti. Not.

Atsigeriu dar vieną gurkšnį. Vanduo, degindamas mano gerklę, juda žemyn. Rodos, net girdžiu jo čiurlenimą. Rodos, jis čiurlena ir juokiasi iš manęs. Nes žino, kaip man sunku su juo, bet juk kitaip aš negaliu.

Per daug žmonių mane supa, sunku išsirinkti, sunku visur spėti, sunku visus laiku prisiminti. Kartais atrodo, kad daug lengviau būtų viską viską pradėti iš naujo. Atsisakyti senų draugų, pakeisti mokyklą, gal net gyvenamąją vietą. Gal išvažiuoti iš Lietuvos. Bet aš negaliu, nes žinau, kad svetur vanduo dar labiau degins mano gerklę, kol galutinai pribaigs. Jis stebės mane sukniubusią ant kelių, kančios perkreiptu veidu. Jis stebės ir lauks, kol aš visai palūšiu ir maldausiu pasigailėjimo. Mane degins iš vidaus ir lauks, kol sušuksiu : „Grąžinkit man mano gyvenimą! Noriu, kad viskas būtų kaip buvę“.

O kaip buvo?

Gyvenu sumautai keistą gyvenimą. Turiu begalę draugų, o tai nėra gerai. Neįsižeiskit. Man tai nepatinka. Juk žmogus laimingas tada, kada turi kelis artimus draugus? Juk nereikia pulko žmonių, nes taip tik sunkiau. Visi skirtingi, visus turi suprasti, rasti laiko kiekvienam. Aš nespėju. Na nespėju, nors persiplėšk! 

Atrodo, mane supa tiek daug gerų žmonių. Gerų draugų. O geriausio kaip nėra, taip nėra. Aš galiu apgaudinėti save ir kitus, sakyti, kad turiu geriausią draugą, bet taip nėra. Nes geriausiam draugui visada gali išsipasakot, su geriausiu gali ir linksmai laiką praleisti, atrodo, gali kalnus nuversti. Kodėl aš tokio neradau?
Tiesa, buvo, bet dingo. Tuo metu tas žmogus man buvo geriausias. Bet jis rado geresnį. Man visada taip.

Dabar turiu mylimą žmogų. Su juo gera būti. Jis man atstoja ir draugą ir vaikiną. Tiesą sakant, jis netoli to „geriausio“ draugo. Nors, nelabai mėgstu žmones skirstyti į „geriausius“ ir „blogiausius“. 

Pagaliau (semestro gale) susiėmiau moksluose. Man pradėjo tikrai geriau sektis. Bet, o viešpatėliau, man reikia pagalbos, nes betkokia menka pagunda mane su trenksmu neša į šoną. Ar jūs bent įsivaizduojat, kaip po to sunku vėl įsilieti į tą „doros kelią“?
O doros kely mane sunku sutikti. Kad ir kaip man tai nepatinka, dažnai metu kelią dėl takelio. Ir kaip tokiu atveju elgtis? Kitaip aš nemoku. Bandau, bet per sunku, really.

Kokia aš esu? Kartais stengiuosi būti tokia, kokią mane nori matyti aplinkiniai. Bet tai per sunku. Jie nori, kad aš su visais elgčiausi šiltai, kad aš akivaizdžiai rodyčiau savo jausmus, kad visada būčiau atvira... Cha! Atseit, imkit mane ir skaitykit? Ne, tokia aš nebūsiu. Ir nebesistengsiu. Būsiu nuoširdi, atvira tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikiu. Tokių yra minimumas. 

Dar gurkšnis. Ir vėl tas deginantis, lyg peiliais badantis skausmas. Bet šis, nors skausmingesnis, bet tuo pačiu malonesnis. Nes aš suprantu, kad jis manęs nenugalės. Aš geriu ir tiesiog triumfuoju. 
Neišgirsi manęs maldaujančios pasigailėjimo. Nebent išgirsi rėkiant „Žudyk mane, kankink mane - nepavyks! Po velnių, aš stipri! Daug iškentėjau, iškentėsiu ir tai!“

Išvada? Retai darau išvadas.
Bet dabar... Dabar aš atsirinksiu, su kuo toliau noriu būti ir su kuo noriu bendrauti. Gal tada nebegrauš manęs sąžinė, gal nebedegins mano gerklės paprasčiausias vanduo, gal pagaliau pavyks atskirti gėrį nuo blogio.

Kad ir kokią nesąmonę čia parašiau... Koks skirtumas!
Svarbu, kad širdį atvėriau.
Tai aš darau tikrai retai, nesmerkit.

2011 m. sausio 18 d.

Kas su Tavimi darosi, mergyt?

Kratai kratai galvą ir visvien nieko nesupranti.
„Kas su Tavimi darosi, mergyt?!“
***
Ne, tai ne dar vienas įrašas apie meilę.
Tai įrašas apie tikrą draugystę.
Ir chaosą mano galvoje.
***
„APIE KĄ MĄSTAI, MERGYT?“
„Apie paukščius, kurie skrenda kur panorėję ir nemato rūpesčių užgriuvusių mus. Kodėl mes negalim skristi?“
„Nes mūsų kaulai per sunkūs.“
„Dar mąstau, kodėl žvaigždės taip toli. Mano galvoj maišatis. O Tu tiki reinkarnacija?“
„Netikiu. Manau, kad žmogus tik kartą gimsta. Tik kartą į jo kūną įpučiama siela. O po to visi patenkam į dangų, arba pragarą ir mums būna atlyginta už viską, ką padarėm žemėj.“
„Tiki dievu?“
„Tikiu. Aš gi katalikas. O Tu kuo tiki?“
„Savimi tikiu. Daug kuo tikiu. Tikiu žmonių vidine galia ir pasąmone. Tikiu, kad tik tikėdamas gali viską pakeisti. Tikiu... tikėjimu?“
„Tu keista.“
„Ne, aš esu aš.“
„Kas Tavo galvoj, mergyt?“
„Dabar?“
„Dabar.“
„Troškulys, baimė, pyktis ir meilė. Karštas vynas, šviežios bandelės, žvaigždės, paukščiai, muzika, tamsa, saulė, draugai, tėvai, mokslai, kontroliniai, reinkarnacija, šokoladas, namai, šiltas megztinis, kvapai, daug daug kvapų. Tarkim dabar, jauti? Iš kepyklos pusės kvepia bandelėmis, iš gatvės - purvu, tas praėjęs žmogus kvepėjo kažkokiais citrusiniais vaisiais, o ta močiutė - pigiais kvepalais.“
„O kuo kvepiu aš?“
„Tu man visada kvepi prisiminimais. Tavo kvepalai man primena daug nuostabių akimirkų. Bet ne tik kvepalus jaučiu. Tu kvepi kava. Ir cinamonu?“
„Vau. Šiandien gėriau kavą, kaip tik su cinamonu. Žinau, kad Tu tokia mėgsti.“
„Bet Tu negeri kavos.“
„Ar ilgai dar būsi čia?“
„O kodėl pasikvietei? Aš turiu namo eit. Man reikia brolį prižiūrėti.“
„Tu laiminga?“
„Šiandien daug problemų užgriuvo. Grįžkim prie žemiškų dalykų - man daug namų darbų.“
„Tu laiminga, iš akių matau.“
„O atsimeni paskutinį mūsų susitikimą?“
„Niekada ir nepamiršiu. Tada Tu buvai visai ne Tu. Pirmą kartą mačiau Tave tokią. Tu pasikeitei. Labai. Dabar tu tokia pat abejinga, bet matau, kad širdy švyti.“
„Kartais man pradeda atrodyti, kad tai ant mano kaktos parašyta.“
„Ne, tik pastabūs ir Tave pažįstantys žmonės gali tai pamatyti. Išore Tu neišsiduodi.“
„Aš tikrai turiu eiti.“
„Žinau, žinau...“
„Nedūsauk. Aš geriau eisiu. Viso.“
„Iki.“
„Viso!“
„Viso...“
***
Ar tai paskutinis mūsų pokalbis?
Man patinka netikėtumai. Mums jie patinka.
Man patinka, kai tu paskambini, taip netikėtai ir paprašai manęs trumpam išeiti paplepėti.
Aš keista, o Tu kitoks.
Kartais pasiilgstu Tavęs. Bet tik kartais.
Prisimenu vakarus ant Tavo sofos su vyno taurėmis.
Aš žinau, kad Tu nemėgsti vyno. Tada ir aš jo nemėgau.
Niekad nebuvo nieko.
Nebuvo to, ko tu tikėjaisi.
Ir čia ne meilė.
Mes egzistavom.
Vėl įpūtei man daug minčių.
Aš vėl kratau galvą ir dabar pati savęs klausiu
„Kas su Tavimi darosi, mergyt?“
Niekas neatsakys į šį mano klausimą.
Kažkada Tu sakei, kad aš iš kitos planetos.
Ne, aš iš kitos galaktikos.

2011 m. sausio 17 d.

Toliau ženk peilio ašmenimis, mažute

O dabar nusišypsok - Tave filmuoja kameros.
Šimtai kamerų. Kiekvienas Tavo žingsnis filmuojamas, bet Tu to nematai.
Gyveni taip, kaip gyveni, nevaidini, būni savimi.
Jokių perdėtų emocijų, jokios vaidybos. Tu pats šio filmo režisierius.
Tu pats šio gyvenimo kalvis.
***
O dabar įsivaizduok - suskaičiuotos paskutinės tavo gyvenimo sekundės. Ne, ne dabar tai vyksta.
Ne dabar tu užmerkęs savo apsunkusias akis jų neatmerksi.
Bet kai tai atsitiks, gal po savaitės, o gal po šimto  metų, Tu gausi kasetę.
Joje bus įrašytas visas Tavo gyvenimas.
Ir Tu turėsi peržiūrėti tą filmą, nuo pradžios iki galo.
Negalėsi sustabdyti, atsukti atgal, ar į priekį. Žiūrėsi tokį, koks jis yra.
Matysi tokį, koks buvo.
Tai gal pasistenk, žmogau?
Pasistenk gyventi taip, kad numirus netektų mirti dar kartą. Iš nuobodulio bežiūrint.
***
Toliau ženk peilio ašmenimis, mažute. Nebijok nukristi. Nes nukritusi turėsi ką prisiminti.
Su šypsena peržiūrėsi savo gyvenimo kasetę.

Čia ir dabar

Geriu kavą ir rūkau.
Rūkau prisiminimus, o dūmai kur buvę - kur nebuvę pasklinda kambary.
Man nesvarbu, aš atidarysiu langą ir jie išsisklaidys. Nors kvapas liks. Kažkas juk turi likti.
Dabar aš bijau. Bijau per drąsiai žengti gyvenimu, bijau toliau bristi prieš srovę, nes kartais vis užplūsta mintys, kad galbūt lengviau būtų pasiduoti ir plaukti pasroviui.
Bet ir šios mintys išsisklaido, nes kartą nuostabus žmogus sudraudė mane gan grubiai pasakęs: „Živile, būk kokia esi. Juk pasroviui plaukia tik šūdai.“
Neplauksiu. Iš paskutiniųjų stengsiuosi ir brisiu, irsiuosi per gyvenimą įsikibusi nematomus irklus.
***
O išsisklaidžius dūmams, kai cigarečių kvapą pakeis tas lengvas kavos su cinamonu aromatas, aš vėl pasinersiu į tą gilų gilų minčių liūną.
Ir vėl galvosiu apie poną nieką.

Ša! - pasakiau

Mano lūpos ieško Tavųjų, vos išgirdusios dar vieną „myliu“.
Ša! - pasakiau.
Ša... Ir pati nutilau. Nes jos rado, jos rado.
Mano lūpos pasiilgsta Tavųjų.
Nes tavosios švelnios, kartais atrsargios, o kartais tokios aršios.
Mano lūpos pasiilgsta Tavųjų, nes Tavosios žino, kada aš noriu girdėti tuos nuoširdžius žodžius, kada noriu švelnių prisilietimų, o kada tiesiog degu noru tiesiog bučiuotis su Tavimi, kad ir visą naktį. Ar 25 valandas.
Mūsų 25 valandos. Kasdien/kasnakt apie jas galvoju. Kokios būtų MŪSŲ 25 valandos?
Žinau tik vieną vienintelį dalyką.
Tai būtų nuostabiausios valandos mano gyvenime.

2011 m. sausio 16 d.

KAS.YRA.LAIMĖ?..

Kas yra laimė?
Vienam laimė - geras pažymys. Kitam - močiutės pagaminti blynai, saulėtas rytas, ar galimybė pamiegoti iki pietų.
Kiekvienas džiaugiamės dėl skirtingų dalykų.
Kiekvienas bent kartą gyvenime turime galimybę pagauti tą tikrąją laimės paukštę.
Vieni griebia už uodegos, kitus ji pati griebia nagais, o laimingiausi sugeba ją valdyti ir skrenda ant jos nugaros.
Per gyvenimą geriausia žengti su šypsena. Nes kaip Tu žiūrėsi į pasaulį, taip jis žiūrės į Tave.
Kaip kartą Viljamas Tekerėjus pasakė - „Pasaulis - tai veidrodis, kuris kiekvienam žmogui rodo jo paties veidą. Susirauk prieš jį, ir jis savo ruožtu niūriai pažvelgs į tave. Juokis iš jo ir su juo, ir jis bus linksmas, malonus tavo draugas.“
Šie žodžiai įstrigo man giliai atminty. Pradėjau gaudyti savo paukštę, pradėjau šypsotis pasauliui ir pajutau jo atsaką man.
***
Tai kas yra toji laimė? Kaip tai pajusti?
Kai atsibundi su šypsena veide ir visai negalvoji apie tai, kokia sunki diena Tavęs laukia - tai jau galima vadinti laime.
Kai pasitinki ir palydi saulę, kai matai jos grožį ir didybę, kai ji visa atsiskleidžia Tau, nejau tai nėra laimė?
Kai Tavo slapta simpatija parodo Tau daugiau dėmesio, kai nuramini verkiantį vaiką, kai praeivis tau nusišypso, o draugas ištiesia pagalbos ranką, nejau TAI nėra laimė?
Visi džiaugiamės dėl skirtingų dalykų, bet visi jaučiame tą patį.
Tą malonią šilumą, kuri užlieja visą kūną. Tą šypseną iki ausų ir vidinį gėrį. Tą norą, kad visi žinotų, kaip gerai Tu dabar jautiesi. Tą norą, kad ir kiti džiaugtųsi.
Kai nori tiesiog rėkte rėkti "Man gera!"...
Tai galime vadinti laime, tiesa?

2011 m. sausio 15 d.

Meilė seilė

Jei man sunku eiti tiesia linija, tai kaip rišliai dėstyti mintis?
Galvoj per daug visko sukasi.
Jo akys, jo kvapas, jo bučiniai, jo rankos, jo tvirtas glėbys..
Akys... Tas gilus žvilgsnis... To žodžiais nenusakysi. Niekas niekada anksčiau į mane TAIP nežiūrėjo. Su tokia meile? Nežinau, kas tai, bet tai yra GERA.
Jo kvapas... Pažinčiau iš tūkstančio kvapų. Kad ir kaip freaky skambėtų, aš galėčiau ištisai jį uostyti. Tiesiog... Tai užburia.
Jo bučiniai... Sėdžiu geras 10 minučių ir bandau rasti žodžius tam apibūdinti. Nuostabu. Nepakartojama. Aistringa. Švelnu. Jo bučiniai mane įtraukia.
Jo rankos... Ech, jos dreba, kai jis mane bučiuoja, aš tai jaučiu. Tai yra taip miela! Taip... tikra.
Jo glėbys tvirtas. Su juo būdama aš jaučiu, kad galiu nieko nebijoti. NIEKO.
Jis mane žavi ir traukia. Aš jį labai myliu. Su juo būdama negaliu dėlioti savo minčių. Kartais jų tiek daug, o kartais... Kartais net mintyse mykiu kaip vaikas pamatęs saldainį.
Kartais man atrodo, kad jis moka stabdyti laiką. Nes tik su juo būnant laikas tikrai sustoja. Aš galiu girdėti, kaip tiksi laikrodis, bet man neberūpi.
Žinoma, tai baigiasi problemomis namie, bet su juo būdama metu aš viską užmirštu.
Toje minčių maišalynėje man išryškėja tik vienas dalykas.
Aš jį beprotiškai myliu.

Pažadai pažadėliai padažai

Mama nuo pat mažų dienų man kartodavo, kad nelaižyčiau peilio.
O aš vis tiek laižydavau. Ir tebelaižau.
Bet gal ji ne tik peilius turėdavo omeny?
***
Nuo mažų dienų aš pratusi nepaklusti. Neklausydavau tėvų, laužydavau taisykles, gyvenau taip, kaip norėjau. Negalėčiau vadinti savęs neatsakinga. bent negalėjau.
Pykstuosi su mokytojais, prarandu artimųjų pasitikėjimą.
Kartais visai atitrūkdavau nuo "vadelių". Rūkydavau, gerdavau, keikdavausi, nelankydavau pamokų, negrįždavau namo laiku.
O kartais lyg ir nušvisdavo protas. Mokydavausi, klausydavau tėvų, beveik niekur neidavau, o jei išeidavau - grįždavau laiku... Apie gėrimą ar rūkimą minčių net nekildavo. No no no no.
O kaip yra dabar?
Taip, aš negeriu, nerūkau, beveik nesikeikiu.
Bet aš nelankau pamokų, konfliktuoju su mokytojais, laužau taisykles, gadinu nervus artimiesiems, nes nežinia kur būnu naktimis ir vis negrįžtu sutartu laiku.
Dabar tegul visi žino, kad aš duodu sau pažadą.
1. Namo visada grįšiu sutartu laiku. Nei minute vėliau. Tam reikės ne mano vienos pastangų. (Darotai!)
2. Susigrąžinsiu artimųjų pasitikėjimą.
3. Nebesikeiksiu.
4. Lankysiu  pamokas. (!!)
5. Susitaikysiu su mokytojais ir su jais nebekonfliktuosiu.
6. Taupiau gyvensiu, nebeišlaidausiu. (Ne į temą, bet)
7. Palaikysiu tvarką namie.
8. Nebelaižysiu peilių.
***
ŽUŽU.

2011 m. sausio 13 d.

O tu ko nori?


***
Kiekvienas turim nesibaigiantį norų sąrašą. Kiekvienas turim norų, kurių niekam nesakom. Kiekvienas turim norų, kurių išsipildymas tiesiog neįmanomas. Arba norim  to, kas tikrai bus, tereikia laukti.
***
Dabar aš noriu kavos.
Gal kokios karamelinės mokijato su plakta grietinėle ir šokoladiniais pabarstukais.
Noriu vasaros, velniškai noriu vasaros.
Noriu į kiną. Noriu penktadienio. Noriu su mylimu žmogumi susitikt.
Noriu pamatyti mamą ir tėtį. Jiems į akis pasakyti, kaip labai labai myliu.
Noriu, kad dingtų visos problemos.
Noriu, kad neturėčiau problemų mokykloj. Noriu, kad mokykloj nerašytų pažymių. Noriu, kad mane iš visko atestuotų. Noriu, kad visi mano pažymiai būtų ne mažesni, kaip 8.
Noriu, kad mano mintys nešokinėtų.
Noriu bučinių. Daug.
Noriu tranzuoti.
Noriu dviračiu nuvažiuoti iki kito Lietuvos krašto. Į šiaurę, arba į vakarus.
Noriu vėl pamatyti saulėlydį.
Noriu grįžti į vaikystę.
Noriu mokėti stabdyti laiką.
Noriu turėti pinigų studijoms. Dar labiau norėčiau, kad mokslas būtų nemokamas.
Noriu laisvės.
Noriu valgyt.
Noriu, kad draugai mane suprastų. Noriu pati juos suprasti.
Noriu išklausyti.
Noriu būti išklausyta.
Noriu nebūti banali.
Kartais noriu būti tokia kaip visi.
Noriu vaidinti.
Noriu į Zarasus.
Noriu vaidinti. noriu vaidinti.
Noriu skristi, labai labai noriu išskristi.
Noriu dabar padaryti namų darbus, o rytoj pagaliau atbūti visose pamokose.
Noriu nesirgti.
Noriu šokolado.
Noriu braškių. Ir aviečių. Ir mėlynių su pienu.
Noriu nuoširdaus pokalbio.
Noriu išsivalyti sielą.
Noriu padaryti mažų nuodėmių. (naughty naughty)
Noriu nueiti į bažnyčią išpažinti nuodėmių.
Noriu išmokti groti gitara.
Noriu normalaus gimtadienio.
Noriu susitikti su senais draugais.
Noriu užsimiršti.
Noriu turėti visus namų ruošos darbus atliekantį robotą.
Nebenoriu roboto.
Noriu linguodama pagal muziką išplauti indus ir grindis.
***
Dabar eisiu pavalgyt, išplaut indų ir grindų, palinguot pagal muziką, pasvajot apie rytojų, padaryti namų darbus... Po truputį stengtis pati, kad mano norai pildytųsi.

Sugersiu ir kriokliais išmesiu

Jaučiuosi kaip kempinė, kuri sugeria visų problemas, visų nuoskaudas, mažas ir dideles nuodėmes, visas negeroves.
Kaip kempinė, kuri nelaiko visko savyje, bet ir neatiduoda to kitiems. Turiu savų būdų apsivalyti. Išsivalyti sielą.
Nors kartais taip sunku yra klausyti, kai žmonės skundžiasi dėl tokių nereikšmingų dalykų. Taip, nelabai malonu, kai verkiantis vaikas pažadina naktį, nemalonu, kai neįvertinamas tavo darbas, nemalonu, kai negali ištarti žodžio patinkančiam žmogui. Aš suprantu. Aš visad išklausau (gal ne visada taip atrodo).
Bet nerandu, kam pati galėčau išsipasakoti.
Jei atskleisčiau visas liūdnąsias savo gyvenimo puses ir išgirsčiau tik „mhm“, pasijausčiau tik prasčiau.
Todėl turiu savų būdų ir neužkraunu bėdų kitiems. Jiems gana jų problemų.
Nemanau, kad dar kada nors išgirsiu nuoširdų „Živile, kaip jautiesi? Gal nori išsipasakot?“
Dauguma to klausia tik iš pareigos.
O Tu?
Ar visada išklausai? Ar būni išklausytas? Ar Tavęs išklauso nuoširdžiai? Ar Tu išklausai nuoširdžiai?
***
Kiekvieną vakarą aš įsikandu pagalvę. Tai ramina.
Kartais tiesiog į ją rėkiu.
Kartais prieš miegą nebyliai save guodžiu. Tada ryte jaučiuosi gerai.
Aš nesu kitokia. Aš irgi turiu rūpesčių. Ir labai daug. Bet džiaugiuosi gyvenimu. Džiaugiuosi smulkmenom.
Ar bent mėginu. Kad kitiems nuotaikos negadinčiau.

2011 m. sausio 11 d.

Kas yra menas ir kas esam mes?


Šiandien mūsų (manęs ir mano dviejų sausainiukų) paklausė, kas yra menas. Aš net nespėjusi pagalvoti atsakiau - gyvenimas.
Mano nuomonė iškart buvo nuginčyta. Nors be argumentų, bet užtikrintai, klausęs žmogus pasakė "NE!".
Bet ji nepasikeitė. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių, kaip sakoma :)
Gyvenimas man vis dar atrodo kaip vienas didelis meno kūrinys.
Mene turi būti visko po truputį. Mene turi būti harmonija.
Gal ne visi pastebi harmoniją gyvenime. Gal ne visų gyvenimas harmoningas.
Mūsų pasaulis, mūsų gyvenimas visko pilnas. Jis labai spalvotas.
Jei man reikėtų nutapyti gyvenimą, tai būtų labai spalvingas piešinys. Jame nupieščiau jausmus.
Juoda atstotų pyktį, mėlyna - ramumą, raudona - aistrą, geltona - laimę, oranžinė - juoką, žalia - gyvybingumą, pilka - tingumą, rausva - meilę, ruda - neviltį, balta - nekaltumą, violetinė - drąsą...
Ir daug kitų spalvų, daug kitų jausmų.
***
Kiekvienas jaučiamės individualybėmis.
O aš manau, kad žmones galima palyginti su sniegu, su snaigėmis.
Snaigės po vieną yra pasakiškai gražios, visos skirtingos, visos tobulos, visos kažkuo ypatingos.
Ir niekaip nerasi dviejų vienodų.
Bet kartu jos sudaro sniegą. O kuo išsiskiria sniegas?
Sulipus snaigėms, nebesimato jų grožio, jų individualumo.
Jos gražesnės dar ore, dar krentančios.
Kiekvienas esam pabuvojęs aukštai, jei nesam, dar teks.
Kiekvienas jautėmės individualus, jei ne - dar teks.
Kiekvienam teko kristi. Jei neteko - dar teks.
Kiekvienam teko supanašėti su kitais. Jei ne, tada linkiu, kad taip ir neįvyktų.
Kad kuo ilgiau liktumėt skrajoti kažkur. Būtumėt individualūs.
Kad neįsilietumėt į tą pilką žmonių masę.
Nebūtina skirtis išvaizda, nebūtina atrodyti iššaukiančiai.
Tiesiog būkit savimi.
Tiesiog gyvenkit, o ne egzistuokit.
Tiesiog darykit tai, kas jums patinka, net jei tai nepriimtina tarp jūsų aplinkinių.
Naudokitės savo laisve.
Bet nekenkit kitiems.
Mylėkit ir būkit mylimi.

Ar girdi? Čia Tavo širdis prakalbo


Įsivaizduok, kad skrendat lėktuvu aplink pasaulį. Skrendat, bet niekur nesileidžiat. Kol baigiasi degalai. Tada lėktuvas dūžta...
Atsibundi negyvenamoje saloje. Išgyvenot tik dviese. Tu ir Tavo antroji pusė. Turit pakankamai gėlo vandens, vaistinėlę, bet daugiau nieko.
Sala kaip iš filmų. Paplūdimys, vaismedžiai, vandenynas. Lyg pasaka.
Jokios civilizacijos, jokių taisyklių, jokių aplinkinių. Tik judu.
Pradžioj viskas atrodo idealu. Mėgaujatės vienas kitu, jūra, saulės spinduliais, vaisiais...
Bet prasideda pykčiai. Darosi vis sunkiau kasdien matyti tą patį. Tas pats vandenynas, ta pati saulė, tie patys medžiai, tas pats žmogus šalia.
Norisi įvairovių, pasiilgstat draugų, civilizacijos, gyvenimo mieste...
Pagalvok, kaip toliau tęsis ši istorija? Tai priklauso tik nuo tavęs.
***
Ar norėtum atsidurti tokioj situacijoj? Taip suprastum, ar jausmai tavo "antrajai pusei" tikrai yra meilė. Ir ar jis jaučia tą patį.
Ši istorija gali baigtis arba meile ir mėgavimusi nerūpestingumu iki gyvenimo galo.
Arba bandymu išsigelbėti, pasprukti iš salos.
***
Kad suprastum, ką jauti, nebūtina pradėti pyktis, ar gyventi tik su tuo žmogumi.
Tik įsivaizduok save šioje situacijoje.
Arba paklausk savęs, „Ar tai tas žmogus?“.
Nuoširdžiai. Nemeluok sau.
Klausyk širdies.

2011 m. sausio 10 d.

Draugeli!

Prisiminiau vieną labai brangų man žmogų.
Kuris tiek padėjo man išgyventi. patardavo sunkiose situacijose, palaikydavo kompaniją, kai visi nusisukdavo.

Per mažai aš skyriau Tau laiko.
Nepakankamai vertinau, ką man duodavai.
Todėl dabar noriu padėkoti už viską.
Pameni, kai man nelaikė nervai, davei surūkyt cigaretę, kai man velniškai skaudėdavo galvą, tu man duodavai visagalio APAP, kai vaišinai mane kava, ar pietumis, kai su manim žiūrėjai krepšinį ir plojai lietuviams įmetus, nors tau net nebuvo įdomu, kai prašei atpratinti tave nuo rūkymo ir aš laužiau tavo cigaretes, kai mes juokdavomės...
Pameni tą baisų škvalą, kai mes važiavom autobusu? Kai bridom per balas iki parduotuvės, sėdėjom ten dingus ryšiui ir valgėm šokoladą. O lietui pasibaigus, nusiavėm batus ir bridom per vandenį, šokinėjom, taškėmės tamsioje gatvėje ir krykštavom it vaikai.
Ar pameni Trakus, Molėtus, Giedraičius, klojimo teatrą, ežerėlį? Pameni, kaip mokei mane groti gitara (o, mano gitara! Ji galėjo atstoti ir stalą, ir šiukšliadėžę, ji galėjo šaltasis ginklas būt ir dar bala žino kas!), kaip šokai ant manęs iš išgąsčio, lyg mažas vaikas? Ar pameni, kaip visada visada išklausydavai? Tu buvai vienintelis, kuris manęs klausydamas nepertraukinėdavo, nemiegodavo, nesvajodavo, o tikrai nuoširdžiai išklausydavo ir patardavo. Tavo patarimai aukso verti.
Ačiū Tau už viską. Už tai, ką paminėjau, ir ko ne. Ačiū, kad supratai mane ir sugebėjai man būti tik draugas, nieko daugiau, Nes man to labiausiai reikėjo.
Noriu atnaujinti mūsų draugystę.
Susitinkam?

2011 m. sausio 9 d.

Gyvenu

6:00 suskamba Živilės telefonas. Žadintuvas praneša, kad jau laikas šokti iš lovos, bet ji to nedaro. Ji paspaudžia tą širdžiai mielą mygtuką "snooze", kuris leidžia užmerkti akis dar penkioms minutėms. Ir dar penkioms. Ir dar. Ir dar. Ir.. Kai Živilė pagaliau išsiverčia iš lovos ir pažiūri į laikrodį, supranta, kad žadintuvas nustatytas anksčiau eilinį kartą nepadėjo ramiai pradėti ryto. Ji įbėgą į virtuvę, užkaičia virdulį, prisiberia į dubenėlį dribsnių ir užpila juos pienu. Pasidaro kavos ir lekia į dušą, kur šilta vandens srovė lepina jos kūną. Apsirengusi, kvepianti kokosais Živilė grįžta į virtuvę, kur jos jau laukia skubantis brolis ir jam ruoštis padedanti močiutė. Pavalgiusi ir atsigėrusi kavos, ji įsideda ausines į ausis ir supratusi, kad vėluoja susitikti su Laura ir Monika, išlekia pro duris.
Susitikusi su apsimiegojusiomis draugėmis, Živilė, lydima juoko ir paskalų nueina į mokyklą. Atsėdi kelias svarbesnes pamokas, iš laisvesnių ar nuobodesnių tiesiog išeina. Jei nesėdi pamokoje, su draugėmis eina į šalia mokyklos esančią "IKI" parduotuvę, arba tūno tokiame jaukiame kambariuke virš aktų salės, apie kurį mažai kas žino, su linksma kompanija. Prastūmusi dieną mokykloje, Živilė eina į teatro repeticiją, arba namo.
Užėjus namo, jos nosies nepasiekia gaminamų pietų kvapas. Viską ji pasidaro pati. Nes dažniausiai grįžta į tuščius namus. Kartais juose laukia alkanas brolis, o kartais, kai močiutei nereikia į darbą, namie sėdi visi. tik tomis dienomis Živilė gali džiaugtis skaniu močiutės maistu.
Pavalgiusi ji sėda prie kompiuterio ir namų darbų. Pasitikrinusi facebook'ą, el. paštą, blog'ą, formspring'ą, atsidariusi skype ir pradėjusi susirašinėti su draugais, Živilė pamiršta apie namų darbus, todėl daro juos naktį. Gal ir gerai, juk tada į jos galvą plūstą įdomesnės mintys.
Živilė - naktinė paukštė. Naktį jį valgo, naktį ji piešia, naktį ji rašo, naktį ji skaito, naktį ji susirašinėja su kitais naktinėtojais, naktį ji mąsto. Živilė mąsto tikrai daug. Dažnai naktimis ji žiūri pro langą, juk iš dvylikto aukšto mato visą miestą lyg ant delno. Sutemus prasideda pats gražiausias paros metas, bent jau jai taip atrodo.
Dažniausiai Živilė užmiega vėlai. Nebent diena būna per daug sunki, kad ji ištvertų ir naktį. Kitą rytą ji vėl neprisiverčia atsikelti anksti, vėl spaudo vieną mygtuką, vėl skuba, vėl šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu.
***
Čia aprašyta tik labai maža dalis Živilės gyvenimo. Išties, viskas yra daug linksmiau, spalvingiau, o aprašyti čia tik pirmadieniai-ketvirtadieniai. Penktadieniai-sekmadieniai nusidažo vaivorykštės spalvomis ir tomis dienomis sunku pamatyti Živilę nesišypsančią. Bet įmanoma. Nes ji moka ir juoktis, ir verkti. Nes ji supranta, kad be ašarų, nevertintų juoko taip, kaip dabar vertina.

Post Scriptum. Ne visada viskas būna taip, kaip aprašyta. Dažnai Živilės popamokinė veikla būna kitokia.

2011 m. sausio 8 d.

Laiškas vasarą prisiminus

Mielas drauge!
Ar tu prisimeni mūsų vasarą?
Ar prisimeni saulėtas dienas, kai mes basomis eidavom mišku link jūros?
Ar prisimeni, kaip saulė lepindavo mūsų nuogus kūnus savo spinduliais?
Ar prisimeni tą kepinantį karštį, kai paplūdimiai būdavo sausakimši?
Ar prisimeni, kaip bangos mušdavo mūsų kojas? Kaip ėjom pakrante, o sūrus vanduo skalavo mūsų pėdas?
Ar prisimeni, kaip važiuodavom pilnu autobusu iki ežerėlio? Kaip basi vaikščiodavom mišku, o pabirę spygliai ir konkorėžiai negailestingai susmigdavo į mūsų kojas?
Ar prisimeni tą juoką? Kai vandeny tu būdavai su manimi, matydavai, kaip aš plaukiu, o draugai mane skandina, taškosi, juokiasi?
Ar prisimeni tuos bučinius? Ne, ne su tavimi. Su  tuo, kuris mano manymu buvo Tas? Kuris nieko nepasakęs viską nutraukė? Ir paliko mano širdyje žaizdas?..
Ar prisimeni tą sąsiuvinį?  Kuriame aš ir jis.. Kuriame mes rašydavom savo išgyvenimus? Atvirai? Lyg laiškus vienas kitam? Aš jį tebeturiu. Bet dabar noriu sudeginti. Kad tie prisiminimai virstų pelenais ir pasklistų kažkur. Kažkur šalia, bet tuo pačiu taip toli...
Ar prisimeni, kaip man padėjai jį pamiršti? Kaip mes kartu dainavom, juokėmės, pro langą žiūrėjom, su draugais susitikti ėjom? Kaip tu neleidai man ilsėtis, neleidai man galvoti apie jį. Kaip gydžiausi žaizdas. Kaip greitai jį pamiršau.
Ar prisimeni tą gaivų lietų? Tą kvapą po lietaus?
Tai buvo mūsų mėgstamiausias kvapas.
Ar prisimeni tą žvaigždėtą dangų, nuo kurio akių atplėšti negalėjom? Tą festivalį, tą šaltą šaltą naktį?
O ar prisimeni tą jauduliuką, kai pirmą kartą tranzavom, kai nežinojom, ką kely sutiksim?

Tos vasaros aš nepamiršau. Ir nepamiršiu.


Kodėl mes vis gyvename prisiminimais?
Seniau gyvenau šia minute. Negalvojau apie praeitį, nesvajojau apie ateitį.
O dabar prisimenu viską su šypsena.
O dabar svajoju apie artėjančią vasarą. Turiu tiek planų.
Viskas bus kitaip. Aš tikiu, kad viskas bus kitaip.
Viskas buvo puiku. Bet aš tikiu, kad dabar viskas bus tik geriau.
Nes aš jaučiu, kad dabar sutikau Tą žmogų.
Žmogų, su kuriuo noriu praleisti savo vasarą.
Kuris nepasielgtų taip, kaip pasielgė tas, iš mūsų vasaros.
Dabar viskas tikra.
Aš manau.
***
Šį laišką baigsiu. Ir daugiau laiškų neberašysiu.
Nes nėra prasmės.
Nes visvien tau jo neišsiųsiu. Ir tu jo neperskaitysi.
Nes tavęs nebėra.
O buvai pats puikiausias.
Mano įsivaizduojamas vasaros draugas.
Visada Tavo.
Ta, kuri tikra.
ŽUŽU. 

Out of space

2011.01.07
In 2011, I just want to be happy.
Kol kas sekasi gerai.
Ką man šiandien sako horoskopai?

2011-01-07 horoskopas Vandeniui.
Šiandien gali tekti bendrauti su žmonėmis, kurių nesitikėjote sutikti arba stengėtės pamiršti. Stenkitės būti objektyvus, tolerantiškas. Nemokykite kitų, kaip gyventi. Meilės objektas staiga gali nutolti, atsiriboti neperžengiama tylos siena.

WOT WOT WOT?
Diena jau nugyventa, o horoskopas totaliai sucks.
1. nesutikau jokių žmonių, kuriuos norėjau pamiršti.
2. Meilės objektas nenutolo, jis priartėjo.
***
I'm totally happy.
Viskas ore.
Visi prisiminimai.
Viskas.
Prisiminiau tamsų gruodžio 11 vakarą.
Jo nepamiršiu (nieko ypatingo kaip ir neįvyko. Bent iš šono tas vakaras neturėtų atrodyti ypatingai. Nors širdy jis man ilgam liks toks nepaprastas).
O kas buvo dabar?
Tamsi sausio 7 naktis (iš 7 į 8).
Vakaras, kurio tikrai nepamiršiu ilgai ilgai.
Tas pats žmogus, į kurio akis žiūrėjau gruodžio 11.
Tos pačios akys žvelgė į mane. Bet žvilgsnis buvo reikšmingesnis.
Jo tariami žodžiai nuoširdūs ir gražesni.
Aš sėdžiu be žodžių, o jis žiūri į mane.
Galvoje tiek minčių, o aš jų negaliu sudėliot į rišlų sakinį.
Ašaros rieda iš laimės. Vėl. Antrą kartą iš eilės. Antrą vakarą verkiu.
Tik tas antras tikresnis.
Mielesnis.
Nuoširdesnis.
Laikas sustojo.
Viską pamiršom.
***
Aš Tave myliu!

Kokia yra Živilė?

Labas. Aš esu Živilė.
Gimiau naktį iš vasario 4 į vasario 5.
2 h 20 minučių.
Gyvenau labai įdomų gyvenimą (ir tebegyvenu).
Dar būdama maža krėsdavau įvairiausias išdaigas.
Lupdavau rozetes iš sienų, valgydavau saldainius tiesiog parduotuvėse, dažnai pasiklysdavau, krisdavau ir vėl keldavausi, ekspermentavau su maistu (iki šiol labai mėgstu valgyti bulvytes fri su ledais) ir visada juokdavausi.
Linksmas vaikas buvau.
O dabar noriu papasakoti dalykus, kurių net tikrai mane pažįstantys žmonės, matyt, nežino.
1. Dažnai lunatikuoju. Miegodama galiu atskleisti didžiausias savo paslaptis ir matyt net kalnus nuversti.
2. Esu išranki maistui. Nevalgau beveik jokių padažų, bet dievinu įvairius prieskonius. Nemėgstu žuvies, bet valgau kitas jūros gėrybes. Kai valgau mėsą, mane graužia sąžinė. Neįsivaizduoju kodėl. Todėl valgau jos labai mažai, tik tada, kada jaučiu, kad jau tikrai reikia. Dievinu daržoves. žalias, virtas, keptas, bet tik ne marinuotas.
3. Tikiu horoskopais. Išvis, mane traukia visas tas kosmosas, žvaigždės ir panašiai. Mane traukia dangus, paukščiai, viskas. Viskas, kas yra aukščiau mūsų.
4. Dauguma žmonių mano, kad būtent mes valdom pasaulį (na, nekalbu apie tikėjimą Dievu, bet po jo mes jaučiamės aukščiausios būtybės). O aš manau, kad kai kurie gyvūnai, jei tik turėtų galimybę kalbėti, užvaldytų pasaulį. Rimtai. Juk mūsų augintiniai mus supranta. Šunys, katės ir panašiai. jie jaučia. O mes niekad nesuprasim jų.
5. Dažnai meluodavau. Tai lyg liga kurį laiką buvo. Bet dabar aš pasikeičiau. Pati sau pasižadėjau daugiau nemeluoti. Kol kas puikiai sekasi. Nuo naujųjų metų nė karto neprigavau savęs meluojant (tas šventas šventas melas nesiskaito).
6. Turiu didelę didelę svajonę, tapti paukščiu. Kartais žiūrėdama į paukščius jaučiu kažkokį neapsakomą jausmą. Lyg būčiau jiems labai artima. Dažnai sapnuoju, kad skrendu. tiesiog jaučiu tą tuštumą po savimi, žemės trauką ir lengvumą.
7. Turiu blogą įprotį - kramtau nagus. Kai atrodo, kad jo atsikratau, jis smogia man su kaupu. (Beje, nagus kramtau ne savo. Ir ne rankų :DD)
8. Aš dažnai verkiu. Dažnai tiesiog žiūriu į naktį ir ašaros kaupiasi akyse. nes supranti, kiek visko praėjo ir kiek daug dar bus. Ir tada laikas sustoja.
9. kai niekas nemato, valgau daug šokolado. Savo kambary net mažą slėptuvėlę jam turiu. Valgau viena ir niekam neduodu (muhahahahaha).
10. Dažnai turiu daug daug minčių, bet negaliu jų perteikti žodžiais. Tada tiesiog tyliu.
11. Man labai patinka klausytis. Aš visada išklausau, jei reikia, patariu. žinau, kaip gera, kai žmogus nuoširdžiai išklauso.
12. Mane traukia liežuviai :D Tai turbūt pats keisčiausias mano bruožas, bet kai vaikinas taip šelmiškai iškiša liežuvį, aš išsilydau :D
13. Turbūt niekas nežinojo, bet iš tiesų aš esu vaikinas.
14. dabar visi žino, kad aš ką tik sulaužiau savo pažadą nemeluoti. Nors, aš tiesiog mėgstu juokauti.
***
VANDENIS.
Tipiška hipė. Turi gigabaitus draugų tarp vyriškosios lyties atstovų ir tuoj tave pames, jei uždrausi su jais bendrauti. Jai nusispjauti į pinigus ir tavo įvaizdį, taip kad gali per daug nesistengti. Vis dėlto geriau būtų, kad tavasis intelekto koeficientas viršytų visiško kretino lygį. Dievina laisvę ir nenori stipriai prisirišti prie vieno žmogaus. Seksas ją domina vidutiniškai. Kartais jai pakrinka protas Tada ji gali išdarinėti toookius dalykus… Tada ją geriausia ir kabinti. Lovoje garbinga, bet retai mylėdamasi visiškai pasitenkina.

2011 m. sausio 7 d.

Ar prisimeni TU mus?

Šimtą metų neverkiau iš laimės.
O vakar jaučiau, kaip drėgsta mano akys.
Tada supratau, kad tikrai esu laiminga.
Laiminga, nes turiu žmogų, kuris man toks artimas.
Niekada nesisavinau žmonių. Ir nesisavinsiu.
Bet šįkart sakau, kad jis tikrai mano.
Jis mano sielos dvynys.
Jis verčia mane šypsotis.
Vakar privertė verkti iš laimės.
***
Stovėjom koncerte. Aš ir dvi mano draugės.
O jis ant scenos. Su gitara rankose. Mikrofonas prie jo lūpų...
Jis žiūri į mane, o ką aš? O man tik kojos linksta.
Tada jis ištarė žodžius, po kurių man aptemo protas.
Tikrai. Aš buvau kažkokioj keistoj būsenoj.
Jis skyrė man dainą.
Aš klausiau tos dainos.
Ji buvo apie mus. Aš manau.
Randu joje save.
Aš klausiau. Žmonės žvilgčiojo į mane.
Draugės juokėsi ir mėtė replikas.
O man buvo nesvarbu.
Aš šypsojausi, slėpiausi nuo fotoaparato, juokavau ir juokiausi.
Nieko aplink nemačiau. Akys buvo šlapios, vaizdas liejosi ir man buvo gera.
Ir pamiršau visus rūpesčius.
Jaučiuosi lyg transe, ar panašiai.
Pirmą kartą jaučiausi TAIP nepaprastai.
AČIŪ TAU.
Ar prisimeni tu mus kai su saule grįžom,
Su lietum išėjom į namus.
Tada mes nė vienas neskubėjom.
Ėėjom gatvėmis mes didelėm, pakeltom galvom.
Ar tu prisimeni mus mėnesienoje tylius kaip sraigės?
Tu sakei, kol mes nejudam nieks nesibaigia, ėėėjom
Tavo veidą tebematau akim užmerktom.


Kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki, buvau laimingas.
Kad ir ką sugadinau aš atsiprašau, aš atsiprašau.


Ir mūsų dideli norai. Prasigertum jei kiekvieną aplaistyt.
Dužo po kojom, skraidėm oru, kad nesusipjaustyt. Ėėė
Per ilgai jau gyvenu, kad viską prisimint.
Mano dideliam džiaugsmui aš daugiau mylėjau nei nemylėjau.
Mano dideliam skausmui daugiau skaudinau negu kentėjau. Ėėė.
Būčiau kitas jei kas leistų pasirinkt.


Kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki, buvau laimingas.
Kad ir ką sugadinau aš atsiprašau, aš atsiprašau, aš atsiprašau.


Aš nieko negirdžiu, arba žmonės per tyliai kalba.
Nejaučiu ką mes geriam, rūkom ar valgom. Ėėė.
Tavo veidą tebeliečiu mintimis, mintimis.
Aš nieko nematau, mano kūnas senas daros.
Man sunku kvėpuot, per pasaulį mes kaip per karą ėėėjom,
Skaldėm liūdesį ir laimę dalimis.


Kad ir kur tu išėjai, aš tau dėkingas.
Kad ir kur gyvenom mes, buvau laimingas.
Kad ir kuo aš pavirtau, aš atsiprašau, aš atsiprašau.

2011 m. sausio 6 d.

Įvertink iškalbingą tylą

Kartais žodžių nereikia.
Reikia leisti veiksmams kalbėti už save.
To dabar aš velniškai noriu.
Noriu tų "veiksmų" tyloje.
Noriu nuoširdžių bučinių.
***
Įvertink iškalbingą tylą.
























Gašh, I'm sick.
But I'm really inlove.
And I really want that.

Brains vs. heart

Jei žmogus Tau patinka, ar pasakai jam tai?..
Kartais nereikia žodžių. Nereikia tų banalių „Tu man patinki“. 
Tavo jausmus geriausiai atskleis žvilgsnis. Nuoširdus.
Ar žiūrėdamas savo išrinktajam į akis jauti, kaip plaka tavo širdis? Kaip ji neranda sau vietos, rodos tuoj šoks iš krūtinės tiesiai jam į rankas. Lyg ten ir būtų jos vieta.
Ech...
Pastaruoju metu aš vis daugiau dūsauju. Atrodo, kad viskas, kas buvo blogai, jau liko už nugaros. Atrodo, kad dabar viskas bus tik gerai.
Manyje vyksta kova. 
Brains vs. heart.
Vakar laimėjo protas.
Šiandien jausmai.
Širdis man sako „Pasakyk jam, ką jauti, būk su juo...“
Protas sako „Nedaryk to. Vėl nudegsi“
O aš vėl bijau. Bijau, kad jei paklausysiu širdies, tikrai nudegsiu, o jei paklausysiu proto, niekada nesužinosiu, kaip būtų buvę paklausius širdies.
Bet aš gyvenu šia minute. Geriau vėl nusvilti (juk aš greitai gydausi žaizdas), nei gyventi nežinioje.
***
Dažnai, kai žiūriu jam į akis, mano kojos linksta.
Dažnai noriu jam kažką pasakyti, bet žodžiai kažkur užstringa. Jie taip ir lieka giliai širdyje.
Kiekviena akimirka praleista su juo, man yra lyg pats nuostabiausias nuotykis. Net tada, kai tiesiog tylėdami sėdim kavinėj, ar kai miegu pasidėjusi galvą ant jo peties. 
Man patinka ramybė. Man patinka su juo tylėti. Man patinka jo tyla.
Man patinka su juo kalbėti. Klausyti, kaip jis kalba.
Jis mane įkvėpia. Ir aš vėl sėduosi rašyti.




2011 m. sausio 5 d.

TOBULŲ NĖRA.


Kartais aš tiesmuka.
Sakau žmonėms, kas mano manymu yra blogai.
Gal esu šiek tiek egoistiška.
Dažnai noriu būti teisi.
Ne visada viską žinau.
Kartais neturiu nuotaikos. Tokiomis dienomis esu kaip širšė. Įgeliu, kai tik turiu progą.
Dažnai įžeidžiu žmones, to visai nenorėdama.
Siekiu savo tikslo. Ir tada, kai kitiems tai nepatinka.
Nesu tokia kaip visi ir drąsiai reiškiu savo nuomonę. Ir tą, kuri ne visada patinka kitiems. Kuri yra kitokia. Kartais tai žeidžia.
Nesu ta paauglė, kuri alpsta dėl visokių aktorių, dainininkų ar panašiai.
Aš į realesnius žmones žiūriu. 
Kartais į tam tikrus dalykus žiūriu rimtai. Ir mane siutina, kai kiti viską gadina.
Kartais neparodau savo jausmų.
Kartais pasakau daugiau, nei kiti nori išgirsti.
Visada stengiuosi būti savimi (pati blogiausia mano savybė, kaip pastebėjau).

Nesu tobula, nes tokių nėra.

Išsižiok ir užsimerk


2011.01.05
Užmerk akis. Atitrūk nuo pasaulio. Svajok.
Jei labai nori pamatyti žmogų, bet jis toli, ką darai?
Aš užsimerkiu ir prisimenu jo akis, šypseną, kvapą, balsą...
Jei labai nori išmokti kažką daryti, bet sunkiai sekasi, ką darai?
Aš užsimerkiu ir įsivaizduoju save, darančią tai puikiai.
Jei nori sugrąžinti tai, kas buvo, ką darai?
Aš užsimerkiu ir pasineriu į prisiminimus. Džiaugiuosi, kad iš nuostabių akimirkų man bent tiek beliko.
Jei tau liūdna, ką tu darai?
Aš užsimerkiu ir galvoju apie ką nors gražaus. Apie kažką, kas verčia mane šypsotis.
Jei ašaros kaupiasi akyse, bet tu nenori verkti, ką darai?
Aš užsimerkiu ir mintyse dainuoju. Dainuoju linksmas dainas.
Jei kažko labai labai lauki, ką darai?
Aš užsimerkiu ir įsivaizduoju, kas bus, kai to sulauksiu. Kaip viskas bus.
Užsimerkusi aš šypsausi. Aš dažnai šypsausi.
Svajonės pildosi.

Radiohead - Faust Arp (Arba daina Živilei)


Wakey wakey
Rise and shine
It's on again off again on again
Watch me fall
Like dominoes
In pretty patterns

Fingers in
You're backward, lying
I'm tingling tingling tingling
It's what you feel now
What you ought to what you ought to
Reasonable and sensible

Dead from the neck up
Because I'm stuck stuck stuck
We thought you had it in you
But no no no
For no real reason

Squeeze the tubes and empty bottles
And take a bow take a bow take a bow
It's what you feel now
What you ought to what you ought to
An elephant that's in the room is
Tumbling tumbling tumbling
In duplicate and triplicate and
Plastic bags and
Duplicate and triplicate

Dead from the neck up
I guess I'm stuck stuck stuck
We thought you had it in you
But no no no
Exactly where do you get off
Is enough is enough is enough
I love you but enough is enough, enough
And I'm stuck
There's no real reason

In a fit
A fit
You're melting in to butter

25 valandos

  Kodėl 25?
Nes dvidešimt keturių man per mažai. Nes visi mes dažniausiai nepasitenkinam tuo, ką turime, mes norime daugiau, norime neįmanomo.
  Jei metuose būtų bent viena para, kuri turėtų 25 valandas, o mes tą parą galėtumėm veikti bet ką, ko širdis geidžia, su tuo, kuo nori, ką TU pasirinktum?..
  Ta diena turėtų būti vasarą. Tada aš keliaučiau. Visas 25 valandas, be sustojimo. Ramybėje. Ne, ne viena, bet su žmogumi, su kuriuo gera tylėti. Su kuriuo gali kalbėti, bet kartais net žodžių nereikia. Svarbu jausti jį šalia. Tokių rasti sunku. Tokių yra vienetai. Nors kiekvienas esame toks kažkam. Kiekvienas turime sielos dvynį.
  Aš manau, kad savąjį radau.
  25 valandas eičiau, tranzuočiau, ar dviračiu važiuočiau. Atitrūkčiau nuo miesto. Bet tyliai.
  Arba kalbėtumėm. Bet tik apie tai, apie ką kalbėti malonu. Pamirštumėm rūpesčius, pykčius, priešus ir kitus, mums blogo linkinčius žmones. Kalbėtumėm apie gražų orą, patinkančias dainas, gražius jausmus, gerus darbus, gyvenimo grožį.
  Nes gyvenimas yra gražus.
  Bet kartais 24 valandų neužtenka, kad tai suprastum.

Dabar ji mano
















House of Cards Lyrics
I don't wanna be your friend
I just wanna be your lover
No matter how it ends
No matter how it starts

Forget about your house of cards
And I'll do mine
Forget about your house of cards
And I'll do mine

Fall off the table,
And get swept under
Denial, denial

The infrastructure will collapse
From carpet spikes
Throw your keys in the bowl
Kiss your husband 'good night'

Forget about your house of cards
And I'll do mine
Forget about your house of cards
And I'll do mine

Fall off the table,
And get swept under

Denial, denial
Denial, denial

Your ears are burning
Denial, denial
Your ears should be burning
Denial, denial
***
Dabar šita daina mano.
Atsiklausyti NIEKAIP negaliu.
Aš iš naujo pamilau RADIOHEAD.
Nes kiekvienoje jų dainoje randu bent dalelę savęs. Kartais jaučiuosi taip,lyg jie mane pažinotų. Lyg mano gyvenimą apdainuotų.
Šiandien "HOUSE OF CARDS".
Ir "Faust Arp".
"Faust Arp" VISADA.

2011 m. sausio 4 d.

2011

2011.01.01
Diena (vakaras?) po naujųjų.
Mirsiu nepamiršiu NY nakties.
Mielieji, jūs nuostabūs. Aš vaikštau kaip zombis, trankausi į sienas, griaunu viską pakeliui. Galva plyšta, miego trūksta, bet viskas tiesiog idealu.
Keista žinoti, kad baigėsi. Baigėsi 2010 metai.
Jie buvo kupini įspūdžių. Nauji draugai, nauji pomėgiai, maži stebuklai, atradimai...
Nerandu žodžių padėkoti jums visiems už tai, kad buvot kartu su manim tiek liūdnom, tiek džiaugsmingom akimirkom.
Aš myliu JUS.
Jūs nepakartojami.
2011.01.01-2011.01.02
NAKTIS
Man patinka naktys. Tai pats paslaptingiausias metas. Žvelgdamas gilyn į naktį, gali viską pamiršti. Pasinerti į savo mintis. Atrasti kitą pasaulį.
Šiąnakt ilgai žiūrėjau pro langą. Visas miestas man buvo lyg ant delno. Kai žiūri iš viršaus, visi atrodo bejėgiai.
Bet juk kartais pats būni žemai. Tada kažkas kitas žiūri į tave iš viršaus ir mato, koks tu menkas.
***
Kodėl mes gyvename? Kokia viso to prasmė? Mes gimstame, lankome darželį, tada mokyklą, iš paskutiniųjų ieškome darbo ir dirbame, dirbame, dirbame. Gyvename rutinoje. Pavydžiu žmonėms, galintiems to išvengti.
Visi sako, kad mes esame laisvi.
Bet ar tikrai? Ar mes darome ką norime? Ar mes sakome, ką galvojame? Nevaržom savęs?
Aš, asmeniškai, negaliu. Kad ir kaip to nenoriu, dažnai save varžau. Bijau, ką pagalvos kiti, nors kartais drąsiai teigiu, kad man nusispjaut ant kitų nuomonės.
Todėl man patinka naktys.
Naktį nevaržai savęs. Kiti tavęs nemato. Tada tau tikrai nesvarbu, ką jie galvoja. Gali gyventi savo gyvenimą. Paties susikurtame pasaulyje.
2011.01.02
Laukia smagi naktis.
Pas mane Monika (Mockutė) geria arbatą, rankoje laiko fotiką ir laukia.
Ar mes šiąnakt užmigsim?
***
Paskutinis kartas, kai ji pas mane nakvojo...
- Tas Tavo PROO toks sexy pexy, Moncikuci :p
Smūgis Živilės galvon pagalve.
Smūgis Monikai, kita pagalve.
PILLOW FIGHT!!
***
-Man patinka tas paveikslas.
-Daah, tai gal TU jį piešei, tai ir patinka?
-O Tau ką, nepatinka?
-Man jis žiauriai patinka,gi sakau!!
-Tai gal miegok su juo?
-MNDBVLSHGAKLFYBFBXKLSIOQOREUUIJ.
Monika, nežinodama, ką pasakyti, pradeda dusinti mane pagalve...
PILLOW FIGHT!!
***
-Ką rašai?
-Ne tavo reikalas.
-Kam rašai?
-Ne tavo reikalas.
-Darotui? (Monika šelmiškai kilnoja antakius)
Aš užsimoju pagalve, bet viskas baigiasi tuo, kad Monika ją atmuša...
PILLOW FIGHT!!
***
-Živile, miegi?
-MHMMMM.
Monika nenori, kad aš miegočiau, todėl trenkia su pagalve
Aš toliau miegu.
Monika pasiima antrą pagalvę, trečią...
Aš neiškenčiu.
PILLOW FIGHT!!
***
Pokalbis šiandien:
M: Mmm,šiąnakt nemiegosim..
Ž: Ką mes veiksim?
M: Aš turiu fotiką.
Ž: Davai prisileidžiam vonią?
M: WTF? Aš ne lesbietė!
Ž: Nu bliamba, Monika.. Ta prasme, aš su drabužiais įlįsiu, seniai apie tai svajojau.
Abi pradedam juoktis. Nors visai nejuokinga. Tiksliau.. Aš pradedu juoktis kvailu juoku. Tada mes abi žvengiam iš jo. Per kambarį skrenda pagalvė.
PILLOW FIGHT!
*
**
***
LABANAKT.
Živilė.
(Ir Moncikuci)

2011.01.03
Kas mane verčia šypsotis?
Kiekvieną rytą, vos pabundu - nusišypsau. Nes yra dėl ko šypsotis. Šypsausi, nes gyvenu.
Pamačiusi, kad už lango sninga, nepradedu verkšlenti. Aš nusišypsau,nes tai juk velniškai gražu!
Išėjusi iš kambario, nusišypsau broliui, močiutei.. Gera juos matyti.
Pasidarau kavos, ar arbatos. Ir vėl šypsausi. Nes skanu, nes šilta, nes jauku.
Pažiūrėjusi į veidrodį - nusišypsau. Vis dėl to, atrodau ne taip jau blogai.
Susitikusi su draugais dažniausiai tiesiog švyčiu. Ne, mano šypsena nėra akinanti. Kartais jos neparodau. Bet šypsausi viduje.
Šypsausi, šypsausi, šypsausi.
Laimė, džiaugsmas, juokas...
Stengiuosi, kad šypsena mane lydėtų kiekviename žingsnyje.
Net kai man velniškai liūdna, stengiuosi atrodyti linksma.
Ašaras paliksiu vakarui, pagalvei.
Ašaras, kurių vis mažiau ir mažiau.
Bet jų reikia. Nes nepatyrusi liūdesio ir skausmo matyt taip nevertinčiau šypsenos, džiaugsmo, juoko.
Tai atrodytų įprasta. Neypatinga. Savaime suprantama.
Smile, ma' friends!
2011.01.04
NORAI...
Kai pamatau krintančią žvaigždę, kai pučiu gimtadienio torto žvakutes, kai nukrenta blakstiena... Mano noras būna - skristi.
Ne lėktuvu, aš sparnų noriu.
Gal pasigaminsiu juos, kaip Ikaras. Ir vieną dieną išskrisiu. Laimės ieškoti...
Noriu pamatyti pasaulį „iš paukščio skrydžio“. Ne nuotraukose, ne pro langą, noriu gyvo vaizdo.
Dažnai sapnuoju, kad skrendu. Jaučiu tą žemės trauką, jaučiu, kad ji manęs nenori paleisti, tačiau aplink mane nėra nieko. Aš galiu laisvai judėti. Aš pasipriešinu gamtos dėsniams, išskleidžiu savo sparnus ir palieku miesto šurmulį.
***
Dažniausiai aš noriu per daug. Vasarą man per karšta, žiemą man per šalta. Man sunku įtikti.
Turiu daug norų. Bet jie neišsipildo.
O dabar supratau, kad gal man nebereikia nieko daugiau.
Nebent laiko. Noriu, kad para turėtų 25 valandas, valanda turėtų 70 minučių, minutė turėtų 80 sekundžių...
O dabar... Dabar aš noriu vasaros.
Noriu pasiimti palapinę, kelis litus, fotoaparatą ir tranzuoti. 25 valandas keliauti. 25 valandas keliauti į niekur.
Dar turiu planą su draugu dviračiu nuvažiuoti iki pajūrio. Ok, tai gan beprotiška mintis, bet mane ji vis labiau žavi. Iššūkis. Man patinka iššūkiai.
Nors, pradėsiu nuo mažų iššūkių. Reikia susitvarkyti kambarį, nes vaizdas ten kaip po antro pasaulinio karo.
Labanakt.