Kas su Tavimi darosi, mergyt?

Kratai kratai galvą ir visvien nieko nesupranti.
„Kas su Tavimi darosi, mergyt?!“
***
Ne, tai ne dar vienas įrašas apie meilę.
Tai įrašas apie tikrą draugystę.
Ir chaosą mano galvoje.
***
„APIE KĄ MĄSTAI, MERGYT?“
„Apie paukščius, kurie skrenda kur panorėję ir nemato rūpesčių užgriuvusių mus. Kodėl mes negalim skristi?“
„Nes mūsų kaulai per sunkūs.“
„Dar mąstau, kodėl žvaigždės taip toli. Mano galvoj maišatis. O Tu tiki reinkarnacija?“
„Netikiu. Manau, kad žmogus tik kartą gimsta. Tik kartą į jo kūną įpučiama siela. O po to visi patenkam į dangų, arba pragarą ir mums būna atlyginta už viską, ką padarėm žemėj.“
„Tiki dievu?“
„Tikiu. Aš gi katalikas. O Tu kuo tiki?“
„Savimi tikiu. Daug kuo tikiu. Tikiu žmonių vidine galia ir pasąmone. Tikiu, kad tik tikėdamas gali viską pakeisti. Tikiu... tikėjimu?“
„Tu keista.“
„Ne, aš esu aš.“
„Kas Tavo galvoj, mergyt?“
„Dabar?“
„Dabar.“
„Troškulys, baimė, pyktis ir meilė. Karštas vynas, šviežios bandelės, žvaigždės, paukščiai, muzika, tamsa, saulė, draugai, tėvai, mokslai, kontroliniai, reinkarnacija, šokoladas, namai, šiltas megztinis, kvapai, daug daug kvapų. Tarkim dabar, jauti? Iš kepyklos pusės kvepia bandelėmis, iš gatvės - purvu, tas praėjęs žmogus kvepėjo kažkokiais citrusiniais vaisiais, o ta močiutė - pigiais kvepalais.“
„O kuo kvepiu aš?“
„Tu man visada kvepi prisiminimais. Tavo kvepalai man primena daug nuostabių akimirkų. Bet ne tik kvepalus jaučiu. Tu kvepi kava. Ir cinamonu?“
„Vau. Šiandien gėriau kavą, kaip tik su cinamonu. Žinau, kad Tu tokia mėgsti.“
„Bet Tu negeri kavos.“
„Ar ilgai dar būsi čia?“
„O kodėl pasikvietei? Aš turiu namo eit. Man reikia brolį prižiūrėti.“
„Tu laiminga?“
„Šiandien daug problemų užgriuvo. Grįžkim prie žemiškų dalykų - man daug namų darbų.“
„Tu laiminga, iš akių matau.“
„O atsimeni paskutinį mūsų susitikimą?“
„Niekada ir nepamiršiu. Tada Tu buvai visai ne Tu. Pirmą kartą mačiau Tave tokią. Tu pasikeitei. Labai. Dabar tu tokia pat abejinga, bet matau, kad širdy švyti.“
„Kartais man pradeda atrodyti, kad tai ant mano kaktos parašyta.“
„Ne, tik pastabūs ir Tave pažįstantys žmonės gali tai pamatyti. Išore Tu neišsiduodi.“
„Aš tikrai turiu eiti.“
„Žinau, žinau...“
„Nedūsauk. Aš geriau eisiu. Viso.“
„Iki.“
„Viso!“
„Viso...“
***
Ar tai paskutinis mūsų pokalbis?
Man patinka netikėtumai. Mums jie patinka.
Man patinka, kai tu paskambini, taip netikėtai ir paprašai manęs trumpam išeiti paplepėti.
Aš keista, o Tu kitoks.
Kartais pasiilgstu Tavęs. Bet tik kartais.
Prisimenu vakarus ant Tavo sofos su vyno taurėmis.
Aš žinau, kad Tu nemėgsti vyno. Tada ir aš jo nemėgau.
Niekad nebuvo nieko.
Nebuvo to, ko tu tikėjaisi.
Ir čia ne meilė.
Mes egzistavom.
Vėl įpūtei man daug minčių.
Aš vėl kratau galvą ir dabar pati savęs klausiu
„Kas su Tavimi darosi, mergyt?“
Niekas neatsakys į šį mano klausimą.
Kažkada Tu sakei, kad aš iš kitos planetos.
Ne, aš iš kitos galaktikos.