Ar prisimeni TU mus?

Šimtą metų neverkiau iš laimės.
O vakar jaučiau, kaip drėgsta mano akys.
Tada supratau, kad tikrai esu laiminga.
Laiminga, nes turiu žmogų, kuris man toks artimas.
Niekada nesisavinau žmonių. Ir nesisavinsiu.
Bet šįkart sakau, kad jis tikrai mano.
Jis mano sielos dvynys.
Jis verčia mane šypsotis.
Vakar privertė verkti iš laimės.
***
Stovėjom koncerte. Aš ir dvi mano draugės.
O jis ant scenos. Su gitara rankose. Mikrofonas prie jo lūpų...
Jis žiūri į mane, o ką aš? O man tik kojos linksta.
Tada jis ištarė žodžius, po kurių man aptemo protas.
Tikrai. Aš buvau kažkokioj keistoj būsenoj.
Jis skyrė man dainą.
Aš klausiau tos dainos.
Ji buvo apie mus. Aš manau.
Randu joje save.
Aš klausiau. Žmonės žvilgčiojo į mane.
Draugės juokėsi ir mėtė replikas.
O man buvo nesvarbu.
Aš šypsojausi, slėpiausi nuo fotoaparato, juokavau ir juokiausi.
Nieko aplink nemačiau. Akys buvo šlapios, vaizdas liejosi ir man buvo gera.
Ir pamiršau visus rūpesčius.
Jaučiuosi lyg transe, ar panašiai.
Pirmą kartą jaučiausi TAIP nepaprastai.
AČIŪ TAU.

Ar prisimeni tu mus kai su saule grįžom,
Su lietum išėjom į namus.
Tada mes nė vienas neskubėjom.
Ėėjom gatvėmis mes didelėm, pakeltom galvom.
Ar tu prisimeni mus mėnesienoje tylius kaip sraigės?
Tu sakei, kol mes nejudam nieks nesibaigia, ėėėjom
Tavo veidą tebematau akim užmerktom.


Kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki, buvau laimingas.
Kad ir ką sugadinau aš atsiprašau, aš atsiprašau.


Ir mūsų dideli norai. Prasigertum jei kiekvieną aplaistyt.
Dužo po kojom, skraidėm oru, kad nesusipjaustyt. Ėėė
Per ilgai jau gyvenu, kad viską prisimint.
Mano dideliam džiaugsmui aš daugiau mylėjau nei nemylėjau.
Mano dideliam skausmui daugiau skaudinau negu kentėjau. Ėėė.
Būčiau kitas jei kas leistų pasirinkt.


Kad ir kur dabar esi, aš tau dėkingas.
Kad ir ką dabar veiki, buvau laimingas.
Kad ir ką sugadinau aš atsiprašau, aš atsiprašau, aš atsiprašau.


Aš nieko negirdžiu, arba žmonės per tyliai kalba.
Nejaučiu ką mes geriam, rūkom ar valgom. Ėėė.
Tavo veidą tebeliečiu mintimis, mintimis.
Aš nieko nematau, mano kūnas senas daros.
Man sunku kvėpuot, per pasaulį mes kaip per karą ėėėjom,
Skaldėm liūdesį ir laimę dalimis.


Kad ir kur tu išėjai, aš tau dėkingas.
Kad ir kur gyvenom mes, buvau laimingas.
Kad ir kuo aš pavirtau, aš atsiprašau, aš atsiprašau.