2011 m. sausio 10 d.

Draugeli!

Prisiminiau vieną labai brangų man žmogų.
Kuris tiek padėjo man išgyventi. patardavo sunkiose situacijose, palaikydavo kompaniją, kai visi nusisukdavo.

Per mažai aš skyriau Tau laiko.
Nepakankamai vertinau, ką man duodavai.
Todėl dabar noriu padėkoti už viską.
Pameni, kai man nelaikė nervai, davei surūkyt cigaretę, kai man velniškai skaudėdavo galvą, tu man duodavai visagalio APAP, kai vaišinai mane kava, ar pietumis, kai su manim žiūrėjai krepšinį ir plojai lietuviams įmetus, nors tau net nebuvo įdomu, kai prašei atpratinti tave nuo rūkymo ir aš laužiau tavo cigaretes, kai mes juokdavomės...
Pameni tą baisų škvalą, kai mes važiavom autobusu? Kai bridom per balas iki parduotuvės, sėdėjom ten dingus ryšiui ir valgėm šokoladą. O lietui pasibaigus, nusiavėm batus ir bridom per vandenį, šokinėjom, taškėmės tamsioje gatvėje ir krykštavom it vaikai.
Ar pameni Trakus, Molėtus, Giedraičius, klojimo teatrą, ežerėlį? Pameni, kaip mokei mane groti gitara (o, mano gitara! Ji galėjo atstoti ir stalą, ir šiukšliadėžę, ji galėjo šaltasis ginklas būt ir dar bala žino kas!), kaip šokai ant manęs iš išgąsčio, lyg mažas vaikas? Ar pameni, kaip visada visada išklausydavai? Tu buvai vienintelis, kuris manęs klausydamas nepertraukinėdavo, nemiegodavo, nesvajodavo, o tikrai nuoširdžiai išklausydavo ir patardavo. Tavo patarimai aukso verti.
Ačiū Tau už viską. Už tai, ką paminėjau, ir ko ne. Ačiū, kad supratai mane ir sugebėjai man būti tik draugas, nieko daugiau, Nes man to labiausiai reikėjo.
Noriu atnaujinti mūsų draugystę.
Susitinkam?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą