Bye bye party.
Hm, vis mąsčiau, koks bus paskutinis įrašas dvidešimt penkiose valandose.
Dvidešimt penkiose valandose.
Kažko vien pagalvojus apie jas ima gerklę perštėti, tad neužsibūsiu.
Viskas baigėsi. Baigėsi ne taip kaip norėjau, ne tada kada norėjau ir ne todėl, kodėl norėjau, bet baigėsi.
Galvojau, kad šitą dienoraštį baigsiu rašyti sulaukusi tų dvidešimt penkių.
Pasirodo, nebuvau tokia kantri.
G a i l a.
Bye bye party
?
Ain't no party in the sad sad city
2011 m. gegužės 2 d.
2011 m. balandžio 29 d.
Life is a bitch. But we all have our "happy mood"
O šiaip, dabar man velniškai sunku. Pati kalta, žinau. Negaliu kaltint nieko kito, tik save. Bet kas gi man, jaunai? Kasdien klystu, kartais pasimokau iš klaidų, o kartais apraudu jas vakarais ir tiek. Kitą dieną kartoju tą patį. O būna, kad ne tik pasimokau, bet sugebu ir ištaisyt klaidą. Bet tokių atvejų vienetai.
O šiaip, įtariu, kad esu nelabai mąstantis žmogus. Nesvarbu, kad daug daug mąstau vakarais, rytais prie kavos puodelio, žiūrėdama į veidrodį, ar kai lyja. Daugiausiai mąstau, kai lyja. Kai lyja iš dangaus, ar iš mano akių, nesvarbu. Hm, gal net ne tiek akių, kiek iš sielos gelmių. Akys, gi, sielos veidrodis. Kaip bebūtų, kai lyja aš verkiu.
O šiaip, aš vėl klystu į banalybių laukus. Vėl lietus, lietus, lyg nebeturėčiau apie ką rašyt, bet juk geriausiai rašosi, kai girdisi už mano gyvenimą sunkesnių lašų barbenimas į balkono atbrailą ir galiu užuost šlapio asfalto kvapą. Ir damn, seniau dar maniau, kad žinau, kodėl gyvenu, o dabar nebe. Tiesiog plaukiu prieš srovę, o gal jau pasroviui, ir mąstau, mąstau, mąstau. Mąstau, kad visai nebemąstau.
O šiaip, gal ir prie reikalo. Seniai čia nerašiau. Vis pradėdavau rašyt kažkokias padrikas mintis word‘o lape, bet galiausiai neišsaugojus uždarydavau, nes nemaniau, kad yra prasmė kažką viešint. Ir dabar nematau prasmės. Net nežinau, ar šį įrašą skelbsiu kur nors. Bet rašau ir net nebesivarginu skaityt iš pradžių, kad pažiūrėčiau, ar žodžiai nesikartoja, ar mintys rišlios, ar reikia taisyt ką nors. Nebesvarbu man.
O šiaip, visi neturintys savų gyvenimų kišasi į manąjį. O kam, taip ir nesuprantu. Paieškokit įdomesnio, ar šiaip, kokio nors prasmingesnio. Nes manasis totaliai sucks. Tipo jums geriau pasidarys nuo to, kad sužinosit, kodėl palikau Darotą? Kvaila buvau ir tiek. Esu toks žmogus, kuris negali stovėt vietoj. Nu negaliu ir viskas. Man reikia permainų.
O šiaip, dabar jaučiuos egoistė ir savanaudė (yeah, it‘s the same). Tiksliau nesijaučiu, bet manau, kad kiti mane tokia laiko. Mano, kad man visiškai po**uj, kaip jaučiasi kiti žmonės, kad aš žiūriu tik į save ir t.t. Išvis, mane siutina tokio kalbos, kad man vienodai, kaip jaučiasi Darotas, nes taip nėra. Dabar daug kas mane smerkia, nekenčia, laiko kekše, kale ir dar bala žino kuo (tiksliau ir aš žinau kuo, bet nenoriu cituot), bet man vienodai.
O šiaip, aš tik noriu būti laiminga, bet žinau, kad nepavyks. Nes daugiau nei 50% savo laimės kuriuosi pati. Ir man sekasi nekaip. Tiksliau, visai nesiseka. Ir net jei susikurčiau tuos 50% laimės, nebūčiau laiminga, nes tam reikia ir aplinkinių laimės. Bet kaip jie gali būti laimingi, jei aš jų laimę griaunu? Išvis, kartais manau, kad be manęs šitam pasauly visi būtų laimingesni. Bliamba, aš gadinu ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus ir tik dabar aiškiai tai suvokiau.
O šiaip, ką tik nustojo lyję. Kažkur toli šviečia saulė, bet manęs tai neliečia. Mano kambary vis dar lietinga. Nes ką tik supratau, kad pati griaunu savo ateitį. Turėjau daug planų vasarai. Ir jie griuvo. Dabar atsirado naujų, bet jie ne tokie žavūs. Ir aš žinau, kad senųjų planų nesusigrąžinsiu. Kaip ir senos meilės. Kad ir koks svarbus man buvo tas žmogus, kad ir kaip aklai aš buvau įsimylėjus, viskas baigėsi. Niekas netrunka amžinai. Pasitaiko ir saulėtų ir lietingų dienų, o lietus, kad ir daugumai nepatinka, bet kuria gyvybę. Ir grąžina man norą gyventi (va kodėl daugumai jis nepatinka).
O šiaip, nežinau, apie ką aš čia šneku ir ką aš noriu tuo pasakyt. Matyt nieko, tik išsiliet. Nes dabar turiu tik vieną žmogų, su kuriuo galiu atvirai pakalbėt. Ir neseniai supratau, kad kartais veidmainystė padeda gyventi. Po galais, mano geriausia draugė – veidmainė. Kaip ir aš. Mes abi velniškai kenčiam, verkiam, kankinamės, bet, kaip ji sako, reikia įsijungti „happy mood‘ą“ ir gyventi toliau. Taip ir vaikštau su tuo „happy mood‘u“ ir džiaugiuos, kad kitiems negadinu nuotaikos savo depresijom.
O šiaip, aš pasiilgau tų žydrų akių. Noriu susigrąžinti jas. Bet nenoriu, kad viskas būtų kaip buvę. Noriu draugo, su kuriuo man gera. Su juo man buvo gera.
O šiaip, dabar įsijungsiu „happy mood‘ą“ ir eisiu gyvent toliau.
2011 m. balandžio 14 d.
Šaukiam vasarą
Pirštų galais tipensiu per žolę kurioje miegosi tu. Patyliukais rinksiu rasos lašus ir klausysiu paukščių giesmių, kurias girdėsi ir tu. Primerkus akis žvelgsiu į kylančia saulę, į kurią žiūrėsi ir tu. Skinsiu pievų gėles, bet tik tas, kurios mėlynos, kad primintų man tavo akis, ir nesvarbu kaip jas vadina kiti, rugiagėlėm, cikorijom ar neužmirštuolėm (nors tavųjų akių nepamiršiu niekada). Sėdėsiu prie tavęs ir šukuosiu auksinius tavo plaukus, glostysiu veidą, krūtinę, rankas, kad neišsisklaidytum lyg rūkas, kad nepaaiškėtų, kad tu – tik iliuzija, tik idealas sukurtas mano pasąmonėj. Bučiuosiu tavo kaktą, lūpas, kaklą, kad palikčiau bent menką prisiminimą apie save, kad mano kvapas įsiskverbtų į tavo kūną ir nepaleistų niekada, kad tu nenorėtum jo paleisti. Gulėsiu padėjusi galvą tau prie širdies ir klausysiu jos plakimo, pridėsiu ranką prie savosios, kad jos plaktų vienu ritmu, tokiu artimu mums ir nereikės jokios muzikos.
Naktį nuogi nersim į jūrą. Pasiduosim bangoms, pasiduosim vienas kitam. Rankšluosčiais apsisiautę gulėsim kopose ir žiūrėsim į žvaigždes. Ir mums nebus svarbu, kad tai žiauriai banalu, svarbu kad mes kartu ir kad sugebam įžvelgti grožį. Mieguista žiūrėsiu į tavo apsunkusias akis, kurias nuo manęs vis slėps tavo akių vokai. Stebėsiu tave miegantį, pirštų galiukais kedensiu plaukus, glostysiu rankas kol pati nebepajėgsiu išlaikyti atmerktų akių. Ir miegosim abu tik rankšluosčiais pridengti, kopose, apšviesti mėnulio šviesos.
Živilė
2011 m. balandžio 11 d.
Tikėk.
Tikėk.
Vienas, trumpas žodis. Tačiau kitoks nei visi. Jis stumia žmogų pirmyn ir suteikia jam drąsos. Jis įkvepia net ir patį didžiausią pesimistą. Nes net ir totalus pesimistas gyvenime kažkuo tiki, ar ne?..
Tikėk.
Nuo pat vaikystės stengiausi tikėti. Nors mažo pyplio tikėjimas gali pasirodyti gana kvailas, o gal net paviršutiniškas, jis bent yra tikras. Būdamas kokių penkerių, aš, kaip ir kiekvienas tokio amžiaus vaikas, buvau šventai įsitikinęs, jog kažkur Šiaurėje gyvena Kalėdų Senelis. Tikėjau net ir tokiais dalykais, kaip gerumu. Tikėdavau, jog būdamas geru, aš visuomet gausiu saldainį ir apskritai, būsiu mielas vaikis, kurio niekada niekas nebaus už išdaužtą kaimyno langą ar ištryptą kaimynės daržą.
Atrodo būdamas šešerių pradėjau tikėti, jog kažkas yra virš mūsų. Žmonės sakydavo, jog TEN kažkur yra toks ponas Dievas, kuris mus sukūrė ir mes, neva, turim būti Jam dėkingi. Nors tėvai niekuomet man nepiršo tikėjimo, su metais aš Dievą pradėjau suvokti kaip savitą būtybę. Niekada sekmadieniais nevaikščiodavau į bažnyčią ir niekada sistemingai neišpažindavau savo nuodėmių. Tačiau tai nereiškia, jog aš netikėjau Dievu. Tikėjau. Ir kalbėdavau su juo ne jau parašytomis maldomis, o savais žodžiais.
Net ir šiandien užeinu į bažnyčią. Kuomet jaučiu, jog to nori mano siela ir kūnas. Matau kaip kampe sėdinčios davatkos perveria mane žvilgsniu, o viena-kita dar ir kokią repliką numeta. Jos jaučia nepasitenkinimą, nes mano, jog mano suplėšyti džinsai ir odinė striukė yra šventvagystė, o atviras kreipimasis į Dievą kaip į draugą- juoda nuodėmė. Bet aš tikiu.
Pamenu, kai atėjo paauglystė, nebežinojau kuo tikėti. Atrodo, jog pirmieji žingsniai šiame pasaulyje- patys sunkiausi. O pagundų daug. Niekada neragautas alus ir niekada nerūkyta cigaretė. O tau tik keturiolika (gal net ir mažiau)... Tada nebežinojau kuo tikėti, tačiau nepasimečiau ir pirmosios paauglystės dienos mane išmokė daugelio dalykų, kuriais gyvenu šiandien. Tik išsiskyręs su pirma savo mergina, pradėjau suprasti kas yra TIKRA meilė. Ir žinojau, jog vieną dieną vėl rasiu žmogų, su kuriuo galėsiu eiti per ugnį ir vandenį. Tikėjau, jog vieną dieną tas žmogaus pasirodys, tačiau to visiškai nelaukiau. Tiesiog gyvenau šia diena. Gyvenau tik su muzika, draugais, pasiramstant jauno žmogaus ambicijomis. Tačiau vieną rytą supratau, jog šalia manęs atsirado mergina, kuri privertė mane drebėti. Ir tada susivokiau, jog tai- JI.
Tikėk savimi ir laimė patikės Tavimi.
Tikėk.
Darotas
Vienas, trumpas žodis. Tačiau kitoks nei visi. Jis stumia žmogų pirmyn ir suteikia jam drąsos. Jis įkvepia net ir patį didžiausią pesimistą. Nes net ir totalus pesimistas gyvenime kažkuo tiki, ar ne?..
Tikėk.
Nuo pat vaikystės stengiausi tikėti. Nors mažo pyplio tikėjimas gali pasirodyti gana kvailas, o gal net paviršutiniškas, jis bent yra tikras. Būdamas kokių penkerių, aš, kaip ir kiekvienas tokio amžiaus vaikas, buvau šventai įsitikinęs, jog kažkur Šiaurėje gyvena Kalėdų Senelis. Tikėjau net ir tokiais dalykais, kaip gerumu. Tikėdavau, jog būdamas geru, aš visuomet gausiu saldainį ir apskritai, būsiu mielas vaikis, kurio niekada niekas nebaus už išdaužtą kaimyno langą ar ištryptą kaimynės daržą.
Atrodo būdamas šešerių pradėjau tikėti, jog kažkas yra virš mūsų. Žmonės sakydavo, jog TEN kažkur yra toks ponas Dievas, kuris mus sukūrė ir mes, neva, turim būti Jam dėkingi. Nors tėvai niekuomet man nepiršo tikėjimo, su metais aš Dievą pradėjau suvokti kaip savitą būtybę. Niekada sekmadieniais nevaikščiodavau į bažnyčią ir niekada sistemingai neišpažindavau savo nuodėmių. Tačiau tai nereiškia, jog aš netikėjau Dievu. Tikėjau. Ir kalbėdavau su juo ne jau parašytomis maldomis, o savais žodžiais.
Net ir šiandien užeinu į bažnyčią. Kuomet jaučiu, jog to nori mano siela ir kūnas. Matau kaip kampe sėdinčios davatkos perveria mane žvilgsniu, o viena-kita dar ir kokią repliką numeta. Jos jaučia nepasitenkinimą, nes mano, jog mano suplėšyti džinsai ir odinė striukė yra šventvagystė, o atviras kreipimasis į Dievą kaip į draugą- juoda nuodėmė. Bet aš tikiu.
Pamenu, kai atėjo paauglystė, nebežinojau kuo tikėti. Atrodo, jog pirmieji žingsniai šiame pasaulyje- patys sunkiausi. O pagundų daug. Niekada neragautas alus ir niekada nerūkyta cigaretė. O tau tik keturiolika (gal net ir mažiau)... Tada nebežinojau kuo tikėti, tačiau nepasimečiau ir pirmosios paauglystės dienos mane išmokė daugelio dalykų, kuriais gyvenu šiandien. Tik išsiskyręs su pirma savo mergina, pradėjau suprasti kas yra TIKRA meilė. Ir žinojau, jog vieną dieną vėl rasiu žmogų, su kuriuo galėsiu eiti per ugnį ir vandenį. Tikėjau, jog vieną dieną tas žmogaus pasirodys, tačiau to visiškai nelaukiau. Tiesiog gyvenau šia diena. Gyvenau tik su muzika, draugais, pasiramstant jauno žmogaus ambicijomis. Tačiau vieną rytą supratau, jog šalia manęs atsirado mergina, kuri privertė mane drebėti. Ir tada susivokiau, jog tai- JI.
Aš esu laimingas.
Esu laimingas, nes gyvenime turiu merginą, kurią beprotiškai myliu. Myliu labiau už viską...
Esu laimingas, nes darau tai, ką noriu daryti- groju ir kuriu...
Esu laimingas, nes mano artimieji yra sveiki...
Esu laimingas, nors ir nesu apšalęs pinigais...
Esu laimingas, nes galiu save realizuoti...
Esu laimingas, nes turiu TIKRŲ draugų...
Esu laimingas, nes tikiu ir tikėjau..
Esu laimingas, nes darau tai, ką noriu daryti- groju ir kuriu...
Esu laimingas, nes mano artimieji yra sveiki...
Esu laimingas, nors ir nesu apšalęs pinigais...
Esu laimingas, nes galiu save realizuoti...
Esu laimingas, nes turiu TIKRŲ draugų...
Esu laimingas, nes tikiu ir tikėjau..
Tikėk savimi ir laimė patikės Tavimi.
Tikėk.
Darotas
2011 m. balandžio 6 d.
Trumpai drūtai
25 valandos visada buvo mūsų.
Mano ir Daroto. Idėja gimė mums būnant kartu, tad nusprendėm dienoraštį kurti dviese.
Mes kartu dalinsimės savo padrikomis mintimis ir tikėsimės sulaukti savųjų 25 valandų.
***
Živilė
Mano ir Daroto. Idėja gimė mums būnant kartu, tad nusprendėm dienoraštį kurti dviese.
Mes kartu dalinsimės savo padrikomis mintimis ir tikėsimės sulaukti savųjų 25 valandų.
***
Živilė
2011 m. kovo 29 d.
Lietaus vaikai
Lietaus vandeniu skalaudavom gerkles. Tu sakei, kad Tau patinka kai stambūs lašai krisdami iš dangaus nuplauna Tavo nuodėmes. Nors abu žinojom, kad net ištisomis paromis stovėdami lietuje, liksim nuodėmingi, bet tikėjom, kad jausimės geriau.
Bučiuodavomės po atviru dangumi, sušlapę lyg šunys, o srovės nuo Tavo plaukų tekėdavo ant mano veido. Tu valydavai jį ir sakydavai, kokia aš žavi, kai šlapia.
Mes basi šokinėdavom balose. Gaudydavom vienas kitą lyg maži vaikai ir voliodavomės žolėje, kol vanduo įsiskverbęs į odą sukeldavo nesustabdomą drebulį.
Mes lietaus vaikai. Mes laimingi. Mes naivūs. Mes nuodėmingi. Mes įsimylėję paaugliai, pasižadėję meilę iki gyvenimo galo, klajones lietuje ir ištiestą ranką nelaimėje.
Buvom.
Kol vieną dieną prasidėjus lietui pakviečiau Tave eiti su manimi, vėl pametus galvą voliotis vandenyje, valyti lašus nuo veido ir juoktis, kol paskaus pilvus ir ne tik.
O Tu atsakei, kad oras blogas.
2011 m. kovo 25 d.
ŽIVILĖ
Vardo diena – VII.24. Vardo skaičius – 2
Živilė – iš liet. trump. Vilė.
Živilės – gražios moterys, intelektualės, myli literatūrą ir mokslus, diplomatiškos, kantrios, protingos ir optimistės.
Živilės labai emocionalios, gyvos, lengvai užsiliepsnojančios, geranorės, aplinkiniams sukelia malonų jausmą. Altruistės, namų židinio garbintojos.
Živilių neigiamybės – jos labai reiklios, dėl to greit supyksta. Visgi reikėtų, kad patyrusios pralaimėjimą, į tai žvelgtų kaip į gyvenimo pamoką. Kartais materialinė nauda užgožia kitas gyvenimiškąsias vertybes. Tokiais atvejais gyvenimo prasme joms tampa pinigai.
Živilėms patinka sveika konkurencija, verčianti dirbti įsitempus iki galimybių ribos. Tačiau kartais stengiasi sutriuškinti konkurentą bet kokiomis priemonėmis. Tada jos save laiko aukštesnėmis, turinčiomis teisę dominuoti prieš kitus. Po kiek laiko tenka pripažinti, kad tai neatneša pasisekimo.
Živilės, turėdamos charizmatinę išvaizdą, nuolat trokšta iš savo partnerio tik pagyrimų. Norėdamos padaryti gerbėjui įspūdį, nusiveda jį į brangų restoraną ir už vakarą užmoka paskutinius pinigus.
Živilių profesijos: diplomatės, tarpininkės, žiniuonės. Gali būti geros aktorės, muzikantės ar rašytojos.
Ar pritariat, draugai, pažįstami, kiti?..
Labai man įdomi jūsų nuomonė.
Rašykit komentaruose, arba čia.
Živilė – iš liet. trump. Vilė.
Živilės – gražios moterys, intelektualės, myli literatūrą ir mokslus, diplomatiškos, kantrios, protingos ir optimistės.
Živilės labai emocionalios, gyvos, lengvai užsiliepsnojančios, geranorės, aplinkiniams sukelia malonų jausmą. Altruistės, namų židinio garbintojos.
Živilių neigiamybės – jos labai reiklios, dėl to greit supyksta. Visgi reikėtų, kad patyrusios pralaimėjimą, į tai žvelgtų kaip į gyvenimo pamoką. Kartais materialinė nauda užgožia kitas gyvenimiškąsias vertybes. Tokiais atvejais gyvenimo prasme joms tampa pinigai.
Živilėms patinka sveika konkurencija, verčianti dirbti įsitempus iki galimybių ribos. Tačiau kartais stengiasi sutriuškinti konkurentą bet kokiomis priemonėmis. Tada jos save laiko aukštesnėmis, turinčiomis teisę dominuoti prieš kitus. Po kiek laiko tenka pripažinti, kad tai neatneša pasisekimo.
Živilės, turėdamos charizmatinę išvaizdą, nuolat trokšta iš savo partnerio tik pagyrimų. Norėdamos padaryti gerbėjui įspūdį, nusiveda jį į brangų restoraną ir už vakarą užmoka paskutinius pinigus.
Živilių profesijos: diplomatės, tarpininkės, žiniuonės. Gali būti geros aktorės, muzikantės ar rašytojos.
Ar pritariat, draugai, pažįstami, kiti?..
Labai man įdomi jūsų nuomonė.
Rašykit komentaruose, arba čia.
2011 m. kovo 23 d.
Mano kriauklė surūdijo
Kažkaip nebežinau, kiek gyvenime yra realybės, o kiek mano vaizduotės sukurtų vaizdinių.
Šiandien ryte stovėjau prie veidrodžio žiūrėdama į iškreiptą savo atspindį jame. Ir ką mačiau?
Nieko. Absoliučiai nieko.
Ką tik vandeniu atvėsinta kakta ėmė žliaugti prakaitas ir jaučiau, kaip nykstu savo akyse.
Prisipylusi į saują vandens, šliūkštelėjau į veidą, kad atsigaučiau. Bet nepavyko. Stovėjau ir nieko nesupratau.
Nemiga ir ankstus rytas daro savo.
Ta suknista nemiga.
Rodos nebepakeliu nuvargusio kūno, palinkiu draugams labos nakties, akių vokai nusvyra ir... nieko.
Vos užsimerkus suprantu, kad neužmigsiu ir lieku taip tysoti, stebėdama lubas.
O minčių milijardai. Visiškai nerišlių. Nuo tylių samprotavimų apie gyvenimą, iki svajonių apie šokoladą.
Ir, rodos, suprantu, kas, po galais, yra laimė. Ir, rodos, atrandu gyvenimo prasmę.
Nušalusiais pirštų galais siekiu užrašų knygutės...
Ir pabundu su žemę laikančia ranka.
O užrašai vėl tušti. Ir dingsta, tiesiog dingsta tos mintys.
Nelemta, matyt.
Šiandien ryte stovėjau prie veidrodžio žiūrėdama į iškreiptą savo atspindį jame. Ir ką mačiau?
Nieko. Absoliučiai nieko.
Ką tik vandeniu atvėsinta kakta ėmė žliaugti prakaitas ir jaučiau, kaip nykstu savo akyse.
Prisipylusi į saują vandens, šliūkštelėjau į veidą, kad atsigaučiau. Bet nepavyko. Stovėjau ir nieko nesupratau.
Nemiga ir ankstus rytas daro savo.
Ta suknista nemiga.
Rodos nebepakeliu nuvargusio kūno, palinkiu draugams labos nakties, akių vokai nusvyra ir... nieko.
Vos užsimerkus suprantu, kad neužmigsiu ir lieku taip tysoti, stebėdama lubas.
O minčių milijardai. Visiškai nerišlių. Nuo tylių samprotavimų apie gyvenimą, iki svajonių apie šokoladą.
Ir, rodos, suprantu, kas, po galais, yra laimė. Ir, rodos, atrandu gyvenimo prasmę.
Nušalusiais pirštų galais siekiu užrašų knygutės...
Ir pabundu su žemę laikančia ranka.
O užrašai vėl tušti. Ir dingsta, tiesiog dingsta tos mintys.
Nelemta, matyt.
2011 m. kovo 20 d.
Sometimes people are pathetic.
Įsilieju į žmonių bandą ir nesuprantu, ar spengia kolonėlės, ar spengia mano galvoje. Ta būsena man primena savotišką ekstazę. Tiesiog judu į muzikos taktą, paskandinusi visas problemas.
Ir tada prisimenu, kokie, vis dėlto, žmonės kartais apgailėtini.
Klauso nemėgstamos muzikos tik todėl, kad ji patinka draugams. Paslėpę veidą po tuzinu kaukių apsimeta, kad puikiai leidžia laiką. Dirbtinai šypsosi, rėkia, klykia ir bala žino ką dar daro, bet daro nenuoširdžiai.
Arba...
Pribėga prie scenos, paliečia muzikantą ir tampa, matai, dievais.
"Tu matei, aš jį paliečiau, dabar nesiplausiu tos rankos, kol ji supus ir nukris".
Ir tegul, galvoju.
Draugė rėkia man į ausį "O tu nepavydi, kai kitos panos taip alpsta dėl tavo čiūvo, liečia jį, kariasi jam ant kaklo ir visa kita?"
Nusijuokiu. Matyt esu pernelyg kvaila, kad suprasčiau, kaip vaikinams gali patikti tos galvas pametusios, seiles varvinančios ir prisilietus alpstančios panos.
"Tegul" - vangiai atsakiau.
Aš žinau, kad mano vaikinas nėra vienas iš tų, kuriam patiktų tokios galvą pametusios fanės. Jaučiuosi saugi.
Bet man gaila žmonių. Nuoširdžiai gaila žmonių. Visų.
Visų visų visų žmonių, nes visi žmonės kartais yra apgailėtini.
Kaip gaila, kad ir aš gimiau žmogumi.
2011 m. kovo 12 d.
Keturi gurkšniai skausmo
Kas vakarą einu čia viena.
Stebiu vandenį, kuris temstant nusidažo raudonai.
Jis glamžo liūdesį, plėšo neviltį ir neša visas šiukšles tolyn į jūrą.
Galbūt ten purvas įgaus melsvą atspindį ir jį ištaškys besidžiaugiantys gyvenimu vaikai.
Ir atrodys, kad jis pranyko.
Nors jūros lašai susigers į mažylių odą ir paaugę jie sėdės prie tos pačios upės, kad grąžintų jai priklausančias ašaras.
Kažkada ir aš taškiausi jūroje. Bet šiandien grįžau čia, kad nutraukčiau nesibaigiančias kančias.
Pasilenkiu prie vandens ir išgeriu pirmą gurkšnį.
Iš kažkur atsiradęs gumulas spaudžia gerklę.
Antras gurkšnis degina kūną.
Trečias gurkšnis, bet vandens nemažėja.
Ketvirtas gurkšnis ir upėj staiga ima daugėti nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, depresijos, pykčio, kančios...
Gumulas dingsta ir mano suglebęs kūnas nutirpsta.
Pasiduodu srovei ir mano suknelė nusidažo raudonai.
Kodėl aš kas vakarą eidavau čia viena?
2011 m. kovo 8 d.
2011 m. kovo 7 d.
Mano gyvenimo sūpuoklės
Vaikai, spardę kamuolį, staiga nutilo ir pakėlė akis į viršų.
Senutė, pametusi pirkinius, ir jaunuolis, pribėgęs padėti, pažvelgė į devynaukštį namą.
Porelė, gulinti ant šlapios žolės, nebespoksojo į debesį, vienam primenantį paukštį, o kitam lėktuvą.
Pro šalį ėję žmonės pakėlė galvas į namą ir susibūrė į krūvą.
Tik viena mergina stovėjo atokiau su fotoaparatu rankoje, nukreiptu į namo stogą.
Paprastai triukšmingą kiemą užpildė tyla. Rodos, net paukščiai nustojo čiulbėję - tik sutūpė aukštame medyje ir laukė, kas bus toliau.
Visi stebėjo iš apačios, visi žiūrėjo į mane ir nežinojo, ko tikėtis, tik aš viena, žvelgdama iš aukšto, žinojau, kas bus.
Stovėjau ant paties stogo krašto - mano basi kojų pirštai nebejautė tvirtos atramos. Truputi pabūgau ir nepastebimai pasitraukiau atatupsta, tik tam, kad pėdos tvirtai stovėtų ant smala padengto pagrindo.
Pajutau švelnų vėjelį, pučiantį į apnuogintą mano nugarą ir jis vis stiprėjo, tarsi ragindamas šokti. Vienintelis mano drabužis - baltas sijonas - nerūpestingai plaikstėsi kartu su nuo saulės išblukusiais, aukso atspalvį įgavusiais mano plaukais.
Visi, kurie žinojo, ką žadu daryti, manė, kad esu tikra beprotė, tačiau nei vienas nemėgino atkalbėti. Ir gerai - juk visvien nebūtų pavykę.
Aukštai iškėliau rankas ir pajutau, kaip žiūrovai sulaikė kvėpavimą. Truputį pasviravau - pirmyn - atgal - pirmyn - atgal. Prisiminiau, kai mama mane supdavo ant trupančių sodo sūpuoklių. Aš juokdavausi ir verkdavau, kai ji užsimodavo per stipriai - bijodavau nukristi.
Šiandien svyruodama vėl juokiausi. Pakėliau dešinę koją, kuri vos leidosi pakeliama - nuo saulės įkaitusi derva nenorėjo jos paleisti. Stovėjau ant vienos kojos, pakėlusi rankas. Vaikai, stovintys per arti namo, nubėgo į minios užnugarį ir gležnais piršteliais prisidengė akis.
Pajutau, kad svyru atgal, todėl vėl pastačiau koją. Bijojau, kad nepavyks. Kažkur dingo drąsa ir entuziazmas. Vėl pažvelgiau žemyn ir supratau - dabar, arba niekada.
Atsispyriau ir šokau.
Pasigirdo plojimai ir sveikinantys šūksniai. Niekas netikėjo kad man pavyks.
„Ji viena iš mūsų“ - sučiulbo paukštis ir aš dar stipriau suplasnojau sparnais.
Senutė, pametusi pirkinius, ir jaunuolis, pribėgęs padėti, pažvelgė į devynaukštį namą.
Porelė, gulinti ant šlapios žolės, nebespoksojo į debesį, vienam primenantį paukštį, o kitam lėktuvą.
Pro šalį ėję žmonės pakėlė galvas į namą ir susibūrė į krūvą.
Tik viena mergina stovėjo atokiau su fotoaparatu rankoje, nukreiptu į namo stogą.
Paprastai triukšmingą kiemą užpildė tyla. Rodos, net paukščiai nustojo čiulbėję - tik sutūpė aukštame medyje ir laukė, kas bus toliau.
Visi stebėjo iš apačios, visi žiūrėjo į mane ir nežinojo, ko tikėtis, tik aš viena, žvelgdama iš aukšto, žinojau, kas bus.
Stovėjau ant paties stogo krašto - mano basi kojų pirštai nebejautė tvirtos atramos. Truputi pabūgau ir nepastebimai pasitraukiau atatupsta, tik tam, kad pėdos tvirtai stovėtų ant smala padengto pagrindo.
Pajutau švelnų vėjelį, pučiantį į apnuogintą mano nugarą ir jis vis stiprėjo, tarsi ragindamas šokti. Vienintelis mano drabužis - baltas sijonas - nerūpestingai plaikstėsi kartu su nuo saulės išblukusiais, aukso atspalvį įgavusiais mano plaukais.
Visi, kurie žinojo, ką žadu daryti, manė, kad esu tikra beprotė, tačiau nei vienas nemėgino atkalbėti. Ir gerai - juk visvien nebūtų pavykę.
Aukštai iškėliau rankas ir pajutau, kaip žiūrovai sulaikė kvėpavimą. Truputį pasviravau - pirmyn - atgal - pirmyn - atgal. Prisiminiau, kai mama mane supdavo ant trupančių sodo sūpuoklių. Aš juokdavausi ir verkdavau, kai ji užsimodavo per stipriai - bijodavau nukristi.
Šiandien svyruodama vėl juokiausi. Pakėliau dešinę koją, kuri vos leidosi pakeliama - nuo saulės įkaitusi derva nenorėjo jos paleisti. Stovėjau ant vienos kojos, pakėlusi rankas. Vaikai, stovintys per arti namo, nubėgo į minios užnugarį ir gležnais piršteliais prisidengė akis.
Pajutau, kad svyru atgal, todėl vėl pastačiau koją. Bijojau, kad nepavyks. Kažkur dingo drąsa ir entuziazmas. Vėl pažvelgiau žemyn ir supratau - dabar, arba niekada.
Atsispyriau ir šokau.
Pasigirdo plojimai ir sveikinantys šūksniai. Niekas netikėjo kad man pavyks.
„Ji viena iš mūsų“ - sučiulbo paukštis ir aš dar stipriau suplasnojau sparnais.
2011 m. kovo 6 d.
Naktis neša dalgį ant peties
Vėl įsiklausiau į tylą, kuri šiąnakt buvo per garsi.
Ji, lyg kelias tonas sveriantis purvino aukso luitas, užgulė ausis.
Visą kūną sustingdė šaltis, ėmė krėsti drebulys ir akimirkai visai apkurtau.
Blakstienos pasidarė per sunkios ir kritau.
Mano graikinio riešuto dydžio smegenis užvaldė ryškūs vaizdiniai.
Svajoju apie ankstyvą vasaros rytą, kai kylanti saulė apšviečia rasos lašus ant jaunų eglių spyglių, apie dulkantį miško takelį ir pušų kvapą, apie vyriškų kvepalų aromatą ir apie kakta tekantį prakaitą.
Nesu įprasta mergina, kas vakarą svajojanti apie „princą ant balto žirgo“.
Nekuriu idealų ir neieškau tobulybių.
Tik leiskit man gyventi ir būti savimi, tikėti saulėtomis naktimis ir žvaigždėtais rytais.
Ji, lyg kelias tonas sveriantis purvino aukso luitas, užgulė ausis.
Visą kūną sustingdė šaltis, ėmė krėsti drebulys ir akimirkai visai apkurtau.
Blakstienos pasidarė per sunkios ir kritau.
Mano graikinio riešuto dydžio smegenis užvaldė ryškūs vaizdiniai.
Svajoju apie ankstyvą vasaros rytą, kai kylanti saulė apšviečia rasos lašus ant jaunų eglių spyglių, apie dulkantį miško takelį ir pušų kvapą, apie vyriškų kvepalų aromatą ir apie kakta tekantį prakaitą.
Nesu įprasta mergina, kas vakarą svajojanti apie „princą ant balto žirgo“.
Nekuriu idealų ir neieškau tobulybių.
Tik leiskit man gyventi ir būti savimi, tikėti saulėtomis naktimis ir žvaigždėtais rytais.
2011 m. kovo 5 d.
Niekada negailėjau kačių.
Pasiilgau nerūpestingos vaikystės.
Saulėtų dienų, kai basomis lakstydavau žole, kutenančia mano švelnius padukus, vis išsileisdama mamos supintas kasas ir palikdama plaukus plaikstytis vėjyje.
Noriu grįžti į tas dienas, kai be baimės sakydavau viską tiesiai šviesiai.
Kai savo mielomis akytėmis išsireikalaudavau visko, ko norėdavau.
Kai ašaras liedavau tik dėl nubrozdintų kelių.
Kai tam, kad būčiau laiminga užtekdavo šokoladinių ledų porcijos, ar pamatyti skrendantį lėktuvą.
Kai pamačiusi didelį šunį apsiašarojusi bėgdavau ir lipdavau į artimiausią medį.
Kai niekas nepykdavo dėl mano padarytų klaidų.
Kai nesirūpindavau dėl nieko, nebent dėl paukštelio, kurį sudraskė katė.
Pamenu, kai mano mažos akytės prisipildydavo ašarų pamačius nuplėštą balandžio sparną, taršomą laukinio katino.
Užvirdavo mano kraujas ir norėdavosi nurauti tam žvėriui galvą.
Niekada negailėjau kačių.
Džiaugsmingai plodavau rankytėmis, kai matydavau šunį besivejantį vieną iš tų padarų.
Džiaugsmingai plodavau, nes žinodavau, jog tas katinas ne vienam paukšteliui nuplėšė sparnus ir paliko kraujuoti.
Laukdavau, kol gamta atliks savo darbą ir kur nors pakrūmėj pamatysiu kraujo balą ir joje gulintį negyvą katiną.
Niekada negailėjau kačių.
Saulėtų dienų, kai basomis lakstydavau žole, kutenančia mano švelnius padukus, vis išsileisdama mamos supintas kasas ir palikdama plaukus plaikstytis vėjyje.
Noriu grįžti į tas dienas, kai be baimės sakydavau viską tiesiai šviesiai.
Kai savo mielomis akytėmis išsireikalaudavau visko, ko norėdavau.
Kai ašaras liedavau tik dėl nubrozdintų kelių.
Kai tam, kad būčiau laiminga užtekdavo šokoladinių ledų porcijos, ar pamatyti skrendantį lėktuvą.
Kai pamačiusi didelį šunį apsiašarojusi bėgdavau ir lipdavau į artimiausią medį.
Kai niekas nepykdavo dėl mano padarytų klaidų.
Kai nesirūpindavau dėl nieko, nebent dėl paukštelio, kurį sudraskė katė.
Pamenu, kai mano mažos akytės prisipildydavo ašarų pamačius nuplėštą balandžio sparną, taršomą laukinio katino.
Užvirdavo mano kraujas ir norėdavosi nurauti tam žvėriui galvą.
Niekada negailėjau kačių.
Džiaugsmingai plodavau rankytėmis, kai matydavau šunį besivejantį vieną iš tų padarų.
Džiaugsmingai plodavau, nes žinodavau, jog tas katinas ne vienam paukšteliui nuplėšė sparnus ir paliko kraujuoti.
Laukdavau, kol gamta atliks savo darbą ir kur nors pakrūmėj pamatysiu kraujo balą ir joje gulintį negyvą katiną.
Niekada negailėjau kačių.
2011 m. kovo 3 d.
Kulinariniai šedevrai
Pradėkim nuo to, kad mes esam pati nuostabiausia komanda.- Mes šešios nepakartojamos moteriškės.Santa, Gabrielė, Monika, Milda, Viktorija ir aš, Živilė. Neįveikiamos kartu. Smogiamoji jėga. Minties galiūnės.
- Prasidėjus pavasariui, panorom išbandyti Ispaniškos virtuvės patiekalą.
- Bulviniai „lizdai“ pasirodė tobulas variantas mums: nesudėtinga, nebrangu, atrodo, kad ir gan gardu.
- Taigi, jūsų dėmesiui - receptas ČIA :)
- ***
- Viskas prasidėjo nuo to, kad viską nupirkus ir atnešus supratau, kad faršas liko namie. Nieko nuostabaus - aš nebūčiau aš, jei ko nors nepamirščiau. Kai sumušiau visus savo bėgimo rekordus ir turėjom VISUS ingredientus, pradėjom savo kulinarines keliones.
- Bulvių košė, kurią Santa padarė jau namie, stovėjo laukdama savo debiuto.
- Tuo metu mes supjaustėm svogūnus, išspaudėm česnaką, viską sumetėm į aliejaus pilną keptuvę, pridėjom faršo ir visokių prieskonių.Beje, muskato įdėjom gerokai per daug, bet skonio tai nesugadino.
- Visą savo troškinuką pagardinom vynu. Matyt įpylėm truputį per mažai, nes pradžioj, pripylusios sklidiną stiklinę gėralo, mes ratuku jo „po truputį“ paragavom. Teko dapilti.
- Palikusios mėsą ir visa kita troškintis, perėjom prie bulviu košės. Mėginom formuoti rutuliukus, bet viskas baigėsi bulvėtais pirštais ir daug daug juoko, nes košė buvo gerokai per skysta.
- Supratusios, kad su lizdeliais nieko nepavyks, ėmėm improvizuoti. Pradžioj nusprendėm padaryti vieną didelį lizdą. Galiausiai atsisakėm ir tos minties, viską viską sumaišėm ir gavom skanią bulvių košę su mėsos gabaliukais.
- Tai nė iš tolo nebuvo panašu į kažką ispaniško, bet mes stengėmės.
- Buvo tikrai labai labai labai skanu (bent man).
- ***
- Vaizdinė kulinarinių kelionių medžiaga:
- Troškinam mėsą:
Mėginam formuoti rutuliukus:
- Pasiduodam (maišoooom!):
- Rezultatas:
- Ragaujam:
(Kas ką ragauja)
- MŪSŲ KOMANDA:
- Iš kairės: Santa, Gabrielė, Milda, Viktorija, Monika. Živilė už kadro.
- Gabrielė ir Santa. Jos neišskiriamos. (Santą Gabrielę dėl skarelės praminė Žemaite):
- Nuostabiausias mano sausainiukas, pats mieliausias vaikas ever, Viktorija (ir jos tobulieji bateeliai):
- IR ŠTAI MES VISOS:
- Santa:
- Gabrielė:
- Monika:
- Milda:
- Viktorija:
- Živilė:
- IR PABAIGAI KELIOS NUFILMUOTOS MŪSŲ GAMINIMO AKIMIRKOS:
- deja, pavyko įkelti tik vieną video, vėliau mėginsiu kitus..
(Kas ką ragauja)
2011 m. kovo 1 d.
Prisiminimai.
Niekad anksčiau apie tai nepagalvojau, bet kiekvienas mano veiksmas, kiekvienas pamatytas vaizdas, kiekvienas išgirstas žodis įsirėžia giliai į atmintį. Tai, kas vyksta dabar ir čia, rytoj bus tik gražus prisiminimas. Tik atminty viskas atrodo taip tikra, nes tu pats žinai, kad tai nėra svajonės, tai nėra kažkur matytas filmas, ar skaityta knyga. Visa tai pati išgyvenau. Pasiimu tušinuką ir brėžiu brūkšnį...
Kiekvienas išgyvenimas popieriaus lape brėžia liniją tušinuku. Nei vieno brūkšnio, nei vieno taško negaliu ištrinti. Viskas lieka lape ir tik nuo manęs priklauso, ar tai bus gražus piešinys, ar keverzonė.
Kol kas mano piešinys žavus ilgų, trumpų, vingiuotų ir tiesių linijų raizginys. Nieko konkretaus, bet gražu.
Hello, spring!
Baigėsi dar viena kalendorinė žiema. Kad ir kokia šalta ji bebuvo, bet buvo. Ir buvo viena nuostabiausių.
Žiemos - ypatingas metas MAN. Tai lyg susikaupimo, susimąstymo, ramybės metas. Gyvenimo tempas sulėtėja, nebegyvenu ta minute. Gyvenu prisiminimais ir ateities planais.
Kas rytą pirštus nusidegindavau prilietusi karštą kavos puodelį, kas rytą kaip tingus katinas varčiausi lovoje, nenorėdama keltis, kas rytą mano kojos liesdavo šaltą it ledas žemę, bet atgyvenau.
Kas vakarą apmąstydavau praėjusią dieną ir svajodavau apie artėjančią. Taip ir gyvenau, savotiškoj rutinoj.
Nors negalima to vadinti rutina. Kiekviena diena buvo vis kitokia, atnešdavo naujų įspūdžių, nuotykių, išgyvenimų. Niekada nepagalvojau, kad atėjus pavasariui dar galvosiu apie praėjusią žiemą. Dažniausiai tiesiog ištrindavau tą metų laiką iš atminties. Bet dabar to nebus. Prisiminimai raižo mano smegenis.
Dūžtantys kavos puodeliai, cinamoniniai smilkalai, rami muzika persipynusi su trankiu roku, pykčiai su draugais, artimaisiais, mokytojais, šilti megztiniai, karštas šokoladas, pieno kokteiliai, pagalvių mūšiai, sausainiai, Kalėdų eglutė, apsnigti Vilniaus stogai, sustingę pirštai, degančios rankos, aistringi bučiniai, netikėti meilės prisipažinimai, staigmenos, juokas, ašaros, sniegas raižantis nuogą kūną, fight'ai, negailestingumas, agresija, sarkazmas, šalti, bet jaukūs vakarai, tobuli filmai, paraudusios akys ir patamsėję paakiai, debesys, retkarčiais išlendanti saulė, švelnumas, susipynę rankų pirštai, šnabždesiai, nemiga, sunkūs rytai, girgždantis sniegas, ledas, skausmas, mėlynės, gitaros stygų virpesiai, neviltis, šokiai, meilė, kutenimas, riksmai, malonūs nemalonumai, Marcinkevičius, proza, poezija, teatras ir džiaugsmo ašaros pamačius širdžiai mielą sceną...
Tokia buvo Živilės žiema.
Laukia nuostabus pavasaris.
Jau šiandien, išėjusi į lauką išgirdau paukščių čiulbėjimą.
Jaučiausi lyg staiga atgavus klausą, ar pabudus iš gilaus žiemos miego.
2011 m. vasario 22 d.
Kodėl?
O kartais... O Retkarčiais... Tiesiog negali užmigti, nes galvoje dūzgia bent šešišimtaišešiasdešimtšešios mintys ir jos nesiruošia dingti taip pat greitai, kaip atėjusios.
Ne, vis dėlto ne kartais. Ir ne retkarčiais. Vis dažniau man taip. Tiesiog vartausi lovoje ir bandau atsakyti sau į klausimus, į kuriuos atsakymas gal ir žinomas, bet manęs netenkina.
Kodėl negalim pasirinkti, ką mylėti, o ko ne? Kodėl neįmanoma visiems įtikti? Kodėl negalim suskaičiuoti žvaigždžių? Kodėl žmonės turi mirti? Kodėl nieko nėra amžino? Kodėl aš esu aš? Kodėl jis yra jis? Kodėl vieni yra optimistai, kiti pesimistai?...
Ir dar šešimilijonaišešišimtaišešiasdešimtšešitūkstančiaišešišimtaišešiasdešimtšeši klausimai.
O geriausiai į juos atsako mano aštuonerių metų brolis.
„Ką padarysi, toks jau gyvenimas.“
Ne, vis dėlto ne kartais. Ir ne retkarčiais. Vis dažniau man taip. Tiesiog vartausi lovoje ir bandau atsakyti sau į klausimus, į kuriuos atsakymas gal ir žinomas, bet manęs netenkina.
Kodėl negalim pasirinkti, ką mylėti, o ko ne? Kodėl neįmanoma visiems įtikti? Kodėl negalim suskaičiuoti žvaigždžių? Kodėl žmonės turi mirti? Kodėl nieko nėra amžino? Kodėl aš esu aš? Kodėl jis yra jis? Kodėl vieni yra optimistai, kiti pesimistai?...
Ir dar šešimilijonaišešišimtaišešiasdešimtšešitūkstančiaišešišimtaišešiasdešimtšeši klausimai.
O geriausiai į juos atsako mano aštuonerių metų brolis.
„Ką padarysi, toks jau gyvenimas.“
***
Skubėjau didelio namo link. Į batus prikrito sniego, tad buvo šalta ir norėjau kuo greičiau atsidurti po šilta pastoge. Atidarius dideles daugiabučio duris, rodos, kojos apsunko. Nebežinojau, ką darau ir ar noriu tai tęsti. Sulaukiau lifto, pakilau iki šešiolikto aukšto. Suradusi 78 buto duris ilgai žiūrėjau į išgraviruotus skaičius. „Dar nevėlu sustoti“ - kuždėjo mano vidinis balsas. Apsisukau eiti atgal, bet man už nugaros pasigirdo lenkiamos rankenos garsas.
- Ei! Ko stovi ten? Šalta, užeik vidun! - ragino tas pats balsas, kuris jau trečius metus kankino mano mintis vakarais. Nedrąsiai atsisukau ir pažvelgiau į jį. Žvilgsnis ne toks pats, kokį prisiminiau. Akių kampučiai šiek tiek nusvirę žemyn, o paakiai patamsėję. Bet jis šypsojosi ir tai paskatino mane eiti toliau. Žengiau vaikino link, kukliai žvilgčiojau į jį. Tankūs, rudi plaukai, velniškai ilgos blakstienos - jos man visada patiko, nosis su maža kūprele, kurios jis visą laiką gėdydavosi, o lūpos tokios pat suskeldėjusios, laukiančios kito žmogaus šilumos ir švelnumo.
Įžengus į butą mano jusles pasiekė verdamos kavos kvapas ir tylus gitaros skambesys.
- Trys metai, Rokai… Trys metai…
- Juk tarėmės, kad šiandien - nauja pradžia. Pamiršk praeitį. Duok, pakabinsiu paltą. Turbūt žvėriškai sušalai! Tavo kojos šlapios… Eik, prisėsk, tuoj atnešiu kavą.
Linktelėjau jam ir nuėjau į svetainę, po savęs palikdama šlapius pėdsakus. Akis prikaustė baltos sienos, papuoštos gausybe auksinių rėmelių su nuotraukomis.
Rokas septynerių, dar su dantų plokštele.
Rokas baigęs keturias klases, šypsosi demonstruodamas lygius dantis.
Rokas penkiolikos, Trakuose groja gitara.
Rokas su pirmąja mergina.
Rokas išleistuvėse…
Mano akys užkliuvo už dar vienos nuotraukos. Nukabinau ją, perbraukiau sušalusiais, nieko nejaučiančiais pirštais. Pajutau jo tvirtas rankas ant savo pečių.
- Nagi, padėk nuotrauką ir prisėsk. Atnešiau antklodę, gali apsigaubti. Štai, Tavo kava.
- Bet… Tu juk negeri kavos.
- Brangioji, nustok gyventi praeitimi.
- Žinai, aš nepratusi prisirišti. Nei prie daiktų, nei prie žmonių. Buvau šaltakraujė ir bejausmė. Bet per tuos tris metus nebuvo ryto, nebuvo dienos, ar vakaro, kad aš apie Tave negalvočiau. Po Tavęs turėjau daug santykių, bet niekas nebuvo taip tikra. Kone kasdien daužiau vaikinų širdis, nes kiekviename ieškojau Tavęs. Ir neradau.
-Ei, ei, ei, baik! Pamiršk viską, kas buvo! Nekankink savęs. Paleisk visas nuoskaudas.
- O jei aš nenoriu paleisti? Klausyk, aš neatėjau čia tam, kad pradėčiau tai, kas jau pradėta. Aš atėjau galutinai to pabaigti. Gal Tau tai nieko nereiškė, gal Tau tai tebuvo žaidimas. Gal Tau lengva viską pamirši, bet ne man. Kartais Tu toks beširdis. Man atrodo, kad tu neturi jausmų. Visad maniau, kad bejausmė esu aš, bet klydau. Kiekvieną vakarą galvojau apie Tave. Kiekvieną vakarą verkiau. Vaikščiojau pas psichologus, psichiatrus, niekas nepadėjo. Ir štai, praėjus trims metams tu paskambini ir kvieti į svečius? Po galais, ką aš darau, ką aš darau? Neturėjau čia eiti. Bet negalėjau atsispirti pagundai vėl pažvelgti į Tavo nieko nematančias akis. Dėkui už kavą, bet aš nenoriu. Nei kavos, nei antklodės, nei būti čia. Nebenoriu žiūrėti į Tavo akis, nebenoriu klausytis Tavo muzikos, nebenoriu uosti Tavo kvepalų. Ir nebenoriu žiūrėti į mūsų nuotraukas.
Pajutau, kaip mano skruostais srūva ašaros. Jų buvo tiek daug ir aš tiesiog nebegalėjau jų sustabdyti. Suklupau, o rankoj tebelaikiau nuotrauką...
Rokas baigęs pirmą kursą. Su draugais važiuoja į pajūrį, kur sutinka merginą, paliekančią jam didelį įspūdį. Jis sako, kad jos akys nuostabios, lūpos putlios ir žavios, plaukai patys švelniausi, kojos seksualiausios, balsas skambiausias - skambesnis nei lakštingalos giesmė.
-Rūtaaaa... - ilgesingai netęsia. - Pats gražiausias vardas. Rūtaaa...
Jo pirštai įsisupa merginos plaukuose, lūpos tyliai šnabžda komplimentus, kol juos sujungia aistringas bučinys. Ir štai jie guli kopose, žiūri į žvaigždes, jų rankos susipinusios, o laikas, rodos sustojęs. Iš paplūdimio atbėga Rūtos brolis su fotoaparatu ir dar sekundei sustabdo viską aplinkui. Jis sako, kad negalėjo to nenufotografuoti, nes jo sesuo pirmą kartą taip plačiai šypsojosi.
Giliai iš mano pačios gelmių išsiveržė skaudi rauda. Rėmelis išslydo iš rankų ir sudužo. Ištraukusi nuotrauką nuėjau prie stalo, ant kurio degė žvakė. Mano akyse ėmė nykti tas mažas, nekaltas popieriaus gabalėlis. Dega švelniausi plaukai, dega nuostabios akys, dega vienintelį kartą mano veidą papuošusi tokia nuoširdi šypsena. Dega mano pirštai, apsiviję Roko pirštus ir... viskas. Likus pusei nuotraukos, užpūtusi liepsnas, numetu ją ant žemės. Bijau žiūrėti į Roko, stovinčio be žado,veidą, nes žinau, kad tada bus tik sunkiau. Jo nieko nejaučiantis žvilgsnis vers mane kiaurai, arba triumfuojanti šypsenėlė iš mano akių išspaus dar daugiau ašarų. Pasiėmiau paltą ir batus - nusprendžiau juos apsiauti lifte, kad tik greičiau pabėgčiau iš šio košmaro. Atidariau duris ir sukaupusi visas jėgas pažvelgiau į akis žmogaus, išgėrusio iš manęs visą gyvastį, tačiau jos buvo užmerktos.
O ant jo skruosto sužibo ašara.
- Ei! Ko stovi ten? Šalta, užeik vidun! - ragino tas pats balsas, kuris jau trečius metus kankino mano mintis vakarais. Nedrąsiai atsisukau ir pažvelgiau į jį. Žvilgsnis ne toks pats, kokį prisiminiau. Akių kampučiai šiek tiek nusvirę žemyn, o paakiai patamsėję. Bet jis šypsojosi ir tai paskatino mane eiti toliau. Žengiau vaikino link, kukliai žvilgčiojau į jį. Tankūs, rudi plaukai, velniškai ilgos blakstienos - jos man visada patiko, nosis su maža kūprele, kurios jis visą laiką gėdydavosi, o lūpos tokios pat suskeldėjusios, laukiančios kito žmogaus šilumos ir švelnumo.
Įžengus į butą mano jusles pasiekė verdamos kavos kvapas ir tylus gitaros skambesys.
- Trys metai, Rokai… Trys metai…
- Juk tarėmės, kad šiandien - nauja pradžia. Pamiršk praeitį. Duok, pakabinsiu paltą. Turbūt žvėriškai sušalai! Tavo kojos šlapios… Eik, prisėsk, tuoj atnešiu kavą.
Linktelėjau jam ir nuėjau į svetainę, po savęs palikdama šlapius pėdsakus. Akis prikaustė baltos sienos, papuoštos gausybe auksinių rėmelių su nuotraukomis.
Rokas septynerių, dar su dantų plokštele.
Rokas baigęs keturias klases, šypsosi demonstruodamas lygius dantis.
Rokas penkiolikos, Trakuose groja gitara.
Rokas su pirmąja mergina.
Rokas išleistuvėse…
Mano akys užkliuvo už dar vienos nuotraukos. Nukabinau ją, perbraukiau sušalusiais, nieko nejaučiančiais pirštais. Pajutau jo tvirtas rankas ant savo pečių.
- Nagi, padėk nuotrauką ir prisėsk. Atnešiau antklodę, gali apsigaubti. Štai, Tavo kava.
- Bet… Tu juk negeri kavos.
- Brangioji, nustok gyventi praeitimi.
- Žinai, aš nepratusi prisirišti. Nei prie daiktų, nei prie žmonių. Buvau šaltakraujė ir bejausmė. Bet per tuos tris metus nebuvo ryto, nebuvo dienos, ar vakaro, kad aš apie Tave negalvočiau. Po Tavęs turėjau daug santykių, bet niekas nebuvo taip tikra. Kone kasdien daužiau vaikinų širdis, nes kiekviename ieškojau Tavęs. Ir neradau.
-Ei, ei, ei, baik! Pamiršk viską, kas buvo! Nekankink savęs. Paleisk visas nuoskaudas.
- O jei aš nenoriu paleisti? Klausyk, aš neatėjau čia tam, kad pradėčiau tai, kas jau pradėta. Aš atėjau galutinai to pabaigti. Gal Tau tai nieko nereiškė, gal Tau tai tebuvo žaidimas. Gal Tau lengva viską pamirši, bet ne man. Kartais Tu toks beširdis. Man atrodo, kad tu neturi jausmų. Visad maniau, kad bejausmė esu aš, bet klydau. Kiekvieną vakarą galvojau apie Tave. Kiekvieną vakarą verkiau. Vaikščiojau pas psichologus, psichiatrus, niekas nepadėjo. Ir štai, praėjus trims metams tu paskambini ir kvieti į svečius? Po galais, ką aš darau, ką aš darau? Neturėjau čia eiti. Bet negalėjau atsispirti pagundai vėl pažvelgti į Tavo nieko nematančias akis. Dėkui už kavą, bet aš nenoriu. Nei kavos, nei antklodės, nei būti čia. Nebenoriu žiūrėti į Tavo akis, nebenoriu klausytis Tavo muzikos, nebenoriu uosti Tavo kvepalų. Ir nebenoriu žiūrėti į mūsų nuotraukas.
Pajutau, kaip mano skruostais srūva ašaros. Jų buvo tiek daug ir aš tiesiog nebegalėjau jų sustabdyti. Suklupau, o rankoj tebelaikiau nuotrauką...
Rokas baigęs pirmą kursą. Su draugais važiuoja į pajūrį, kur sutinka merginą, paliekančią jam didelį įspūdį. Jis sako, kad jos akys nuostabios, lūpos putlios ir žavios, plaukai patys švelniausi, kojos seksualiausios, balsas skambiausias - skambesnis nei lakštingalos giesmė.
-Rūtaaaa... - ilgesingai netęsia. - Pats gražiausias vardas. Rūtaaa...
Jo pirštai įsisupa merginos plaukuose, lūpos tyliai šnabžda komplimentus, kol juos sujungia aistringas bučinys. Ir štai jie guli kopose, žiūri į žvaigždes, jų rankos susipinusios, o laikas, rodos sustojęs. Iš paplūdimio atbėga Rūtos brolis su fotoaparatu ir dar sekundei sustabdo viską aplinkui. Jis sako, kad negalėjo to nenufotografuoti, nes jo sesuo pirmą kartą taip plačiai šypsojosi.
Giliai iš mano pačios gelmių išsiveržė skaudi rauda. Rėmelis išslydo iš rankų ir sudužo. Ištraukusi nuotrauką nuėjau prie stalo, ant kurio degė žvakė. Mano akyse ėmė nykti tas mažas, nekaltas popieriaus gabalėlis. Dega švelniausi plaukai, dega nuostabios akys, dega vienintelį kartą mano veidą papuošusi tokia nuoširdi šypsena. Dega mano pirštai, apsiviję Roko pirštus ir... viskas. Likus pusei nuotraukos, užpūtusi liepsnas, numetu ją ant žemės. Bijau žiūrėti į Roko, stovinčio be žado,veidą, nes žinau, kad tada bus tik sunkiau. Jo nieko nejaučiantis žvilgsnis vers mane kiaurai, arba triumfuojanti šypsenėlė iš mano akių išspaus dar daugiau ašarų. Pasiėmiau paltą ir batus - nusprendžiau juos apsiauti lifte, kad tik greičiau pabėgčiau iš šio košmaro. Atidariau duris ir sukaupusi visas jėgas pažvelgiau į akis žmogaus, išgėrusio iš manęs visą gyvastį, tačiau jos buvo užmerktos.
O ant jo skruosto sužibo ašara.
2011 m. vasario 18 d.
Labanakt.
- Žinai, kai žvelgiu į Tave, mano galva plyšta nuo minčių ir man taip sunku suregzti rišlų sakinį... Tu toks gražus, ar žinai tai?..
Šiąnakt mėnulis buvo labai didelis ir aš vėl su juo kalbėjau įsisupusi į pūkinę antklodę, žvelgiau į tą pasakišką ovalą apsuptą iš pirmo žvilgsnio miniatiūrinių žvaigždžių. Kaip keista, kad tokie milžiniški, galingi kūnai pro mano langą atrodo maži ir bejėgiai.
Mano mėnulis - geras klausytojas. Aš galiu jam atverti širdį ir žinau, kad mano paslapčių jis niekam neišduos. Galiu būti rami.
Šiąnakt aš vėl kalbėjau, o jis nejudėjo. Savo baltu veidu žvelgė tiesiai į mano kambario langą ir klausė. Atrodo, kad jis toks pats, kaip vakar. Bet šiandien jis klauso naujų mano minčių. O gal ne aš viena tokia? Galbūt dabar su mano mėnulis klausosi tūkstančių, milijonų, ar net milijardų balsų? Arba neklauso. neklauso, bet skleidžia tą nenusakomą ramybę, kai akių vokai apsunksta, o blakstienos, rodos, laiko žemę. Ir visi rūpesčiai, visos negatyvios mintys ryte pranyksta, kaip ir mėnulis...
- Į Tave žiūri begalė žmonių. Ar Tu gali juos suskaičiuoti? Ar kada bent mėginai? O gal Tau nebesvarbu, kas žiūri į Tave, kas Tavimi žavisi, o kas per Tave negali užmigti? O ar tu žinai, kaip sunku čia žemėje? Turbūt iš ten, Tau atrodo, kad vieta, kurioje aš gyvenu - nuostabi. Po galais, ar Tu žinai, kas yra vienatvė?
-Mieloji, atsipeikėk! Ar jautiesi vieniša? Ten, žemėje? Klausi, ar žinau, kas yra vienatvė? Jūsų, ten, apačioje - šeši milijardai. ŠEŠI MILIJARDAI.
O aš vienas.
Šiąnakt mėnulis buvo labai didelis ir aš vėl su juo kalbėjau įsisupusi į pūkinę antklodę, žvelgiau į tą pasakišką ovalą apsuptą iš pirmo žvilgsnio miniatiūrinių žvaigždžių. Kaip keista, kad tokie milžiniški, galingi kūnai pro mano langą atrodo maži ir bejėgiai.
Mano mėnulis - geras klausytojas. Aš galiu jam atverti širdį ir žinau, kad mano paslapčių jis niekam neišduos. Galiu būti rami.
Šiąnakt aš vėl kalbėjau, o jis nejudėjo. Savo baltu veidu žvelgė tiesiai į mano kambario langą ir klausė. Atrodo, kad jis toks pats, kaip vakar. Bet šiandien jis klauso naujų mano minčių. O gal ne aš viena tokia? Galbūt dabar su mano mėnulis klausosi tūkstančių, milijonų, ar net milijardų balsų? Arba neklauso. neklauso, bet skleidžia tą nenusakomą ramybę, kai akių vokai apsunksta, o blakstienos, rodos, laiko žemę. Ir visi rūpesčiai, visos negatyvios mintys ryte pranyksta, kaip ir mėnulis...
- Į Tave žiūri begalė žmonių. Ar Tu gali juos suskaičiuoti? Ar kada bent mėginai? O gal Tau nebesvarbu, kas žiūri į Tave, kas Tavimi žavisi, o kas per Tave negali užmigti? O ar tu žinai, kaip sunku čia žemėje? Turbūt iš ten, Tau atrodo, kad vieta, kurioje aš gyvenu - nuostabi. Po galais, ar Tu žinai, kas yra vienatvė?
-Mieloji, atsipeikėk! Ar jautiesi vieniša? Ten, žemėje? Klausi, ar žinau, kas yra vienatvė? Jūsų, ten, apačioje - šeši milijardai. ŠEŠI MILIJARDAI.
O aš vienas.
2011 m. vasario 15 d.
Draugą pamečiau
Ką galima vadinti tikru draugu?
Visų pirma, tai žmogus, kuris priima tave tokį, koks esi.
Kuris būna su tavimi tada, kada tau sunku, supranta, išklauso.
Kuris būna su tavimi ir tada, kada tau linksma. Jis juokiasi kartu.
Jis visada apgins tave prieš kitus.
Ir visada prisiims atsakomybę sau, jei žinos, kad už kažkokį tavo poelgį tavęs gali laukti dideli nemalonumai.
Tavo draugas niekada neapkalbės už akių.
Visus tavo pliusus ir minusus pasakys tau į akis, o ne kitiems.
Jei iškils problemų, jis mėgins jas spręsti.
Jis bus nuoširdus ir niekada tau nemeluos.
Jis pasakys, jei išgirs ką nors blogai apie tave šnekant.
Jis stengsis ir bus su tavimi ir tikėsis to paties iš tavęs.
***
Tokia draugė visą laiką mėginau būti aš.
O JI net nemėgino.
Ji nepriėmė manęs tokios, kokia buvau.
Ji vos porą kartų manęs išklausė (nors labai atsainiai).
Taip, kai man būdavo linksma, tada ji būdavo kartu. Arba iš paskutiniųjų stengdavosi sugadinti mano nuotaiką.
Ji niekada negynė manęs prieš kitus (Arba aš to niekada nepastebėjau)
Ji niekada neprisiėmė atsakomybės sau (O aš tai dariau ne vieną kartą, prisimink istoriją)
Už akių ji mane apkalbinėdavo. Gaila.
Porą kartų ji pasakė man kelis nereikšmingus mano trūkumus ir kai vos jai paliepus aš nepasikeičiau taip, kad jai būtų patogu, ji supyko. Tada visus mano minusus(viską, kas JAI manyje nepatiko) atskleidė pašaliniam žmogui.
Ji nemėgindavo spręsti problemų. Ji nuo jų bėgdavo ir laukdavo, kol kiti ant kelių paršliauš pas ją.
Ji nebuvo nuoširdi. Nežinau, ar dažnai meluodavo, negaliu jos vadinti melage, bet per dažnai jausdavau, kad ji nėra atvira ir nuoširdi.
Ji porą kartų pasakė, kai kažkas blogai apie mane šnekėdavo. Bet ne pati. Tai reikėdavo iš jos pešte išpešti.
Ji nesistengė.
Bent jau man taip atrodė.
Ji gali neigti, sakyti, kad taip nebuvo...
Gal nebuvo, bet man taip atrodė.
Ir vis dar atrodo.
O aš taip vertinau mūsų draugystę, kad ir kokia netobula ji buvo...
***
Negaliu pasakyti, kad ir pati buvau tobula draugė.
Nebuvau. Nors velniškai daug pastangų dėjau.
Nuoširdžiai sakau.
Stengiausi iš paskutiniųjų pildyti tuos pradžioje minėtus punktus.
Vos porą kartų to nedariau.
Kai susipykom, man buvo skaudu.
O dabar tiesiog apmaudu dėl jos.
Supratau, kaip buvo iš tiesų.
Niekada neturėjau teisės vadinti jos drauge.
Naivi buvau.
Visų pirma, tai žmogus, kuris priima tave tokį, koks esi.
Kuris būna su tavimi tada, kada tau sunku, supranta, išklauso.
Kuris būna su tavimi ir tada, kada tau linksma. Jis juokiasi kartu.
Jis visada apgins tave prieš kitus.
Ir visada prisiims atsakomybę sau, jei žinos, kad už kažkokį tavo poelgį tavęs gali laukti dideli nemalonumai.
Tavo draugas niekada neapkalbės už akių.
Visus tavo pliusus ir minusus pasakys tau į akis, o ne kitiems.
Jei iškils problemų, jis mėgins jas spręsti.
Jis bus nuoširdus ir niekada tau nemeluos.
Jis pasakys, jei išgirs ką nors blogai apie tave šnekant.
Jis stengsis ir bus su tavimi ir tikėsis to paties iš tavęs.
***
Tokia draugė visą laiką mėginau būti aš.
O JI net nemėgino.
Ji nepriėmė manęs tokios, kokia buvau.
Ji vos porą kartų manęs išklausė (nors labai atsainiai).
Taip, kai man būdavo linksma, tada ji būdavo kartu. Arba iš paskutiniųjų stengdavosi sugadinti mano nuotaiką.
Ji niekada negynė manęs prieš kitus (Arba aš to niekada nepastebėjau)
Ji niekada neprisiėmė atsakomybės sau (O aš tai dariau ne vieną kartą, prisimink istoriją)
Už akių ji mane apkalbinėdavo. Gaila.
Porą kartų ji pasakė man kelis nereikšmingus mano trūkumus ir kai vos jai paliepus aš nepasikeičiau taip, kad jai būtų patogu, ji supyko. Tada visus mano minusus(viską, kas JAI manyje nepatiko) atskleidė pašaliniam žmogui.
Ji nemėgindavo spręsti problemų. Ji nuo jų bėgdavo ir laukdavo, kol kiti ant kelių paršliauš pas ją.
Ji nebuvo nuoširdi. Nežinau, ar dažnai meluodavo, negaliu jos vadinti melage, bet per dažnai jausdavau, kad ji nėra atvira ir nuoširdi.
Ji porą kartų pasakė, kai kažkas blogai apie mane šnekėdavo. Bet ne pati. Tai reikėdavo iš jos pešte išpešti.
Ji nesistengė.
Bent jau man taip atrodė.
Ji gali neigti, sakyti, kad taip nebuvo...
Gal nebuvo, bet man taip atrodė.
Ir vis dar atrodo.
O aš taip vertinau mūsų draugystę, kad ir kokia netobula ji buvo...
***
Negaliu pasakyti, kad ir pati buvau tobula draugė.
Nebuvau. Nors velniškai daug pastangų dėjau.
Nuoširdžiai sakau.
Stengiausi iš paskutiniųjų pildyti tuos pradžioje minėtus punktus.
Vos porą kartų to nedariau.
Kai susipykom, man buvo skaudu.
O dabar tiesiog apmaudu dėl jos.
Supratau, kaip buvo iš tiesų.
Niekada neturėjau teisės vadinti jos drauge.
Naivi buvau.
2011 m. vasario 12 d.
aš feniksas
sūri
ne druska
(kas?)
valerijono buteliukas
tebletė
pirma antra trečia
liūdesį skandina
kaip Titaniką
nepadeda
pabyra ant žemės
saujom renku
nesurenku
girdžiu
nevertas jis tavo skausmo
vertas
ir jis ir ji
jie visi
ir aš nusipelniau
to skausmo
gimiau viena
viena ir mirsiu
jau tuoj
tuoj pat
ketvirta penkta šešta
gerklę suspaudžia
prariju
valerijonas nepražudys
gal nuramins
nes niekada nenorėjau mirti
ir nenoriu
nors saldus žodis mirtis
gal ne mirtis
ne mirtis
nežinia
suklydau
atsiprašau
nors neklausai
ir neatleidai
nemanau kad atleisi
ir neprašau
aš pati turiu
sau atleisti
tik tada tu
galėsi mėginti
dar negreitai
aš pykstu
septinta aštunta devinta
kabu ant bedugnės krašto
pagalbos šaukiuos
tu ateini
sakai kad padėsi
atsineši kirvį
pirštus nukapoji
krentu
pasaulį stebiu
aukštyn kojom
nors ne
seniau taip stebėjau
dabar praregėjau
tikras draugas prie akių
amžinas priešas už jų
drąsus kaip avinas
spjauna į nugarą
bet neatsisuku
pakėlusi galvą nusėlinu
pakėlusi galvą nusėlinu
egoistė esu
egoistė ir ne tokia
kokios tu norėjai
nors stengiausi
bet atsibodo
visiems mielas nebūsi
turiu
daugiau minusų nei pliusų
ir nepasikeisiu
kad ir kiek bandysiu
nors noriu
o gal nenoriu
nežinau
ši nežinia nekankina
nebėra ramumos
o ir bedugnė
turi dugną
pabudau
valerijonas pabiręs
myliu gyvenimą
jis žiaurus
bet teisingas
miriau ir pabudau
sudegiau ir prisikėliau
stipresnė
ir galbūt
dar blogesnė
bet aš esu aš
tu to nepakeisi
Plius. Minus. Plius. Minus. Minus. Minus.
Turėjau draugę. Nors dar norėčiau sakyt, kad turiu.
Daug nuostabių akimirkų praėjo būtent su ja.
Ir ji tikrai buvo nuostabi.
O aš žmogus.. sunkaus charakterio.
Tie, kurie mane tikrai pažįsta - priima tokią, kokia esu. Aš suprantu, kad tikrai nesu „dovanėlė“ ir kad tokią kaip aš žymiai lengviau pasiųsti kur nors toli, nei bandyti į akis pasakyti trūkumus, ar bent pamėginti suprasti.
Turiu milijonus neigiamų savybių. Bet visada mėgindavau rasti pliusus ir minusus. Mėgau pusiausvyrą.
-Aš mėgstu būti teisi.
+Bet aš visada išklausau kitų nuomonės, ir jei teisi vis dėl to būnu ne aš, išsižadu savo „tiesos“.
-Aš dažnai draskau akis.
+Bet aš tai darau nepiktybiškai, o jei netyčia įžeidžiu žmogų, aš nuoširdžiai atsiprašau.
-Esu gan uždara ir nepasakoju savo gyvenimo smulkmenų. Nei draugams, nei bloge.
+Bet aš VISADA išklausau ir stengiuosi padėti.
-Kartais būnu be nuotaikos ir įžeidžiu draugus to visai nenorėdama.
+Bet juk daug kam taip nutinka, o mane po to sąžinė graužia ir aš nuoširdžiai atsiprašau (na ir ką, kad kartojuos).
-Aš tikrai esu rakštis subinėj.
+Nerandu.
-Aš negaliu pasikeisti. Visada būsiu tokia, kokia esu.
-Aš egoistiška.
+-+-+-+----
Nepykit, kad turiu daugiau minusų, nei pliusų.
Negaliu pasikeisti, kad ir kaip to norėčiau.
Negaliu.
Negaliu.
ATSIPRAŠAU.
(nors to jums nepakanka)
2011 m. vasario 8 d.
*
Prisiminimais užlietos mintys, svajonės apie geresnius laikus (nors ir dabar, atrodo viskas nuostabu, bet tokia žmogaus prigimtis - jis nori geriausio), artimųjų šypsenos, mylimojo akys, vaikų klegesys, viskas viskas, kas gera.. Visas gėris niekad netilps į rėmus.
Lengvais potėpiais teptukas glosto drobę. Seniai užmiršta saulė džiugina savo spinduliais, atsimušančiais į baltą sniegą. Šilta arbata lėtai keliauja mano gerkle, stemple, kol sušildo visą kūną ir širdį, kurioje dabar ramu.
Vienodi dužiai. Tuk tuk. Tuk tuk.
Monotonija ir ramybė, kuri dar nepabodo.
Aplink kaukši ploni batelių kulnai, sunkūs vyriški auliniai, kartu nespėja mažos, ką tik vaikščioti pramokusios kojytės. Ir visi skuba. Nei vienas nesustoja, neapsidairo aplink, nepakelia galvos į dangų ir nepastebi, rodos tik jiems šviesti išlindusios saulės. Visi ieško laimės, kas piniguose, kas seniai pabodusiuose darbuose, kas šiltuose kraštuose, ar visų liaupsinamam Paryžiuj.
O man taip norisi įsilieti į tą neramių širdžių minią, sustoti ir leisti kitiems išgirsti tą ramų, monotonišką, niekur neskubanti širdies tuksenimą.
Tuk tuk.
Tuk tuk.
Norisi pažiūrėti tam skubančiam laimės ieškotojui į akis ir sušnabždėti - „Mielasis, ne ten, kur reikia, ieškai. “
Lengvais potėpiais teptukas glosto drobę. Seniai užmiršta saulė džiugina savo spinduliais, atsimušančiais į baltą sniegą. Šilta arbata lėtai keliauja mano gerkle, stemple, kol sušildo visą kūną ir širdį, kurioje dabar ramu.
Vienodi dužiai. Tuk tuk. Tuk tuk.
Monotonija ir ramybė, kuri dar nepabodo.
Aplink kaukši ploni batelių kulnai, sunkūs vyriški auliniai, kartu nespėja mažos, ką tik vaikščioti pramokusios kojytės. Ir visi skuba. Nei vienas nesustoja, neapsidairo aplink, nepakelia galvos į dangų ir nepastebi, rodos tik jiems šviesti išlindusios saulės. Visi ieško laimės, kas piniguose, kas seniai pabodusiuose darbuose, kas šiltuose kraštuose, ar visų liaupsinamam Paryžiuj.
O man taip norisi įsilieti į tą neramių širdžių minią, sustoti ir leisti kitiems išgirsti tą ramų, monotonišką, niekur neskubanti širdies tuksenimą.
Tuk tuk.
Tuk tuk.
Norisi pažiūrėti tam skubančiam laimės ieškotojui į akis ir sušnabždėti - „Mielasis, ne ten, kur reikia, ieškai. “
2011 m. vasario 7 d.
ir optimistai verkia
Sėdi kažkur beorėj erdvėj ir dusti,
nes žinai, kad su tavim
(o ne su kitais)
kažkas negerai.
Žiūri į juodą tašką, kol jis
prieš Tavo akis išsilieja
ir nebelieka nieko.
Žvelgi kiaurai sienas.
Žvelgi virš savęs,
kur ne dangus, o trupančios lubos.
Tada supranti, kad uždarytas esi.
Uždarytas savy,
tarp kitų,
su kitais,
bet vienas kaip pirštas.
Nors ant rankos pirštai penki.
Ir sėdi, tik sėdi
kol iš akių pasipila ašaros.
Joms palietus Tavo drėgnas lūpas
ir išnykus, supranti,
kad tai buvo ne tai,
kas manei, kad tai buvo.
Tai buvo tik sūrimas, kuris rėžė giliai į širdį
ir palikęs randą išėjo.
***
Taip, ir optimistai verkia.
Kai netikėtai atėjęs suvirpini širdį,
Kai netikėtai išėjęs palieki ją mirti.
(Tai ne apie meilę,
tai apie draugystę)
nes žinai, kad su tavim
(o ne su kitais)
kažkas negerai.
Žiūri į juodą tašką, kol jis
prieš Tavo akis išsilieja
ir nebelieka nieko.
Žvelgi kiaurai sienas.
Žvelgi virš savęs,
kur ne dangus, o trupančios lubos.
Tada supranti, kad uždarytas esi.
Uždarytas savy,
tarp kitų,
su kitais,
bet vienas kaip pirštas.
Nors ant rankos pirštai penki.
Ir sėdi, tik sėdi
kol iš akių pasipila ašaros.
Joms palietus Tavo drėgnas lūpas
ir išnykus, supranti,
kad tai buvo ne tai,
kas manei, kad tai buvo.
Tai buvo tik sūrimas, kuris rėžė giliai į širdį
ir palikęs randą išėjo.
***
Taip, ir optimistai verkia.
Kai netikėtai atėjęs suvirpini širdį,
Kai netikėtai išėjęs palieki ją mirti.
(Tai ne apie meilę,
tai apie draugystę)
CHA.osas.
Mano mūzos giliai po sniegu užmigo. Vis rečiau skrebenu klaviatūrą, nors tušinuko iš rankų nepaleidžiu.
Bet vėl prisėdau rašyti.
***
Jau šimtą metų nemąsčiau rimtai apie gyvenimą. & other stuff, taip sakant.
Bet vienas žmogus mane privertė susimąstyti ir viską savo atmintyje praversti iš naujo.
Niekad nemaniau, kad klasės auklėtoja gali sukelti tiek minčių mano bukoje makaulėje, bet ji tai padarė. (Gerbiu.)
Ji paprašė manęs pasilikti po pamokų ir mano širdis nusirito į kulnus.
Atrodo, kad ji kalbėjo apie tokius gyvenimiškus, savaime suprantamus dalykus, bet man tai skambėjo kaip kalbos žmogaus iš kito pasaulio.
Ji sakė „Živile, susitvarkyk gyvenimą.“
O juk viskas tvarkoj, nėra ką tvarkyti, pamaniau.
Nors niekada nebuvau tvarkinga. Ir manau, kad nebūsiu.
Mano kambaryje - chaosas. Rytinis kavos puodelis, vakarykščiai drabužiai, knygos, sąsiuviniai, piešiniai, įvairios beprasmės rašliavos, nepaklota lova, šokolado popierėliai, ausinės, pakrovėjai... Ko tik nerasi toje daiktų maišalynėje.
Mano galvoje - chaosas. Manau, kad tai rimčiau nei netvarkingas kambarys. Mintys apie mokslus, prisiminimai, ateities planai, svajonės, sapnai, realybė, jausmai, įvairios nesąmonės... Viskas subėga į vieną visumą.
Bet (jis yra visada ir visur). Bet man PATINKA mano gyvenimas.
Man patinka tas chaosas, kurį kai kurie vadina meniniu, man patinka mano laisvalaikis, jausmai, netikėtumai, išgyvenimai. Man patinka mano gyvenimo būdas.
Vadovaujuosi viena taisykle. Aš gyvenu SAVO gyvenimą ir nugyvensiu jį taip, kaip AŠ to norėsiu.
Už savo klaidas atsakinga aš. Už savo gerus darbus atsakinga aš. Už visus SAVO poelgius esu atsakinga AŠ pati ir niekad niekas kitas.
Žinau, kad kartais esu rakštis tam tikroje vietoje. Kad kartais nervinu visus savo nesąmonėm, stogo rovimu, arba atvirkščiai - perdėtai giliomis mintimis ir pamokymais.
Man patinka klausyti pamokslų. Nesvarbu kas juos „skaito“, mama, tėtis, draugė, auklėtoja, ar kunigas.
Jei išklausau, jei patinka, dar nereiškia, kad aklai klausysiu ir darysiu tai, kas liepiama.
Aš atsirinksiu tai, ko noriu, o ko ne. Atsirinksiu, kas gerai, kas blogai (nors ne visada būsiu teisi, bet jei pasirinksiu klaidingai, būsiu tik pati dėl visko kalta, kita vertus, jei aklai klausysiu to, ką sako kiti, irgi nebūsiu savimi).
Nežinau, ar kas nors supras, ar kam nors tai, ką parašiau, bus svarbu, ar kas nors priims tai rimtai.
Mano pareiga - pasakyti, ką galvoju. Juk tai - savotiškas dienoraštis.
Tai - mano 25 valandos.
***
Mano gyvenimas rožėmis klotas. O rožės dygliuotos.
Bet vėl prisėdau rašyti.
***
Jau šimtą metų nemąsčiau rimtai apie gyvenimą. & other stuff, taip sakant.
Bet vienas žmogus mane privertė susimąstyti ir viską savo atmintyje praversti iš naujo.
Niekad nemaniau, kad klasės auklėtoja gali sukelti tiek minčių mano bukoje makaulėje, bet ji tai padarė. (Gerbiu.)
Ji paprašė manęs pasilikti po pamokų ir mano širdis nusirito į kulnus.
Atrodo, kad ji kalbėjo apie tokius gyvenimiškus, savaime suprantamus dalykus, bet man tai skambėjo kaip kalbos žmogaus iš kito pasaulio.
Ji sakė „Živile, susitvarkyk gyvenimą.“
O juk viskas tvarkoj, nėra ką tvarkyti, pamaniau.
Nors niekada nebuvau tvarkinga. Ir manau, kad nebūsiu.
Mano kambaryje - chaosas. Rytinis kavos puodelis, vakarykščiai drabužiai, knygos, sąsiuviniai, piešiniai, įvairios beprasmės rašliavos, nepaklota lova, šokolado popierėliai, ausinės, pakrovėjai... Ko tik nerasi toje daiktų maišalynėje.
Mano galvoje - chaosas. Manau, kad tai rimčiau nei netvarkingas kambarys. Mintys apie mokslus, prisiminimai, ateities planai, svajonės, sapnai, realybė, jausmai, įvairios nesąmonės... Viskas subėga į vieną visumą.
Bet (jis yra visada ir visur). Bet man PATINKA mano gyvenimas.
Man patinka tas chaosas, kurį kai kurie vadina meniniu, man patinka mano laisvalaikis, jausmai, netikėtumai, išgyvenimai. Man patinka mano gyvenimo būdas.
Vadovaujuosi viena taisykle. Aš gyvenu SAVO gyvenimą ir nugyvensiu jį taip, kaip AŠ to norėsiu.
Už savo klaidas atsakinga aš. Už savo gerus darbus atsakinga aš. Už visus SAVO poelgius esu atsakinga AŠ pati ir niekad niekas kitas.
Žinau, kad kartais esu rakštis tam tikroje vietoje. Kad kartais nervinu visus savo nesąmonėm, stogo rovimu, arba atvirkščiai - perdėtai giliomis mintimis ir pamokymais.
Man patinka klausyti pamokslų. Nesvarbu kas juos „skaito“, mama, tėtis, draugė, auklėtoja, ar kunigas.
Jei išklausau, jei patinka, dar nereiškia, kad aklai klausysiu ir darysiu tai, kas liepiama.
Aš atsirinksiu tai, ko noriu, o ko ne. Atsirinksiu, kas gerai, kas blogai (nors ne visada būsiu teisi, bet jei pasirinksiu klaidingai, būsiu tik pati dėl visko kalta, kita vertus, jei aklai klausysiu to, ką sako kiti, irgi nebūsiu savimi).
Nežinau, ar kas nors supras, ar kam nors tai, ką parašiau, bus svarbu, ar kas nors priims tai rimtai.
Mano pareiga - pasakyti, ką galvoju. Juk tai - savotiškas dienoraštis.
Tai - mano 25 valandos.
***
Mano gyvenimas rožėmis klotas. O rožės dygliuotos.
2011 m. vasario 1 d.
O jau vasaris.
Kartais jaučiuosi, lyg niekas manęs neklausytų.
Rodos kalbi, šauki, širdį atveri, o neišgirstas lieki.
O dabar, ar klausai?
Tada kalbėsiu.
Visą gyvenimą buvau optimistė. Na, gal šiek tiek linkau link realizmo, bet pesimizmo manyje nė su žiburiu nerasdavai. Ir štai, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atėjo rugpjūtis. Man jis buvo ypatingas. Jis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Rodos, buvau pagriebta už kojų ir gerokai pakratyta žemyn galva. Ir viskas dužo. Optimizmas, iš veidelio nedingstanti šypsena, amžinas juokas, žodžiu, viskas.
Na, kartais Optimizmas bent trumpam aplankydavo tą košelę mano galvoje. Tais atvejais visur matydavau tik gėrį, visur įžvelgdavau ką nors teigiamo... Bet dėdės Optimizmo vizitui pasibaigus, namo grįždavo teta Pesimistė.
Ir ką? Atsikeldavo ryte, pažiūrėjusi pro langą suburbėdavo, nes saulės nebūdavo matyti, pasidarydavo kibirą kavos ir įsikalbėjusi sau, kad „viskas yra BLOGAI“ pradėdavo tą „suknistai BLOGĄ“ dieną. Pesimistė niekam nepatiko. Visi bandė ją šluotom varyti, užkeikti, prakeikti, užgožti... Pastangos nenuėjo veltui. Na, Optimizmas negrįžo (matyt atostogavo kažkur šiltuose kraštuose), bet dienas šiek tiek praskaidrino Realizmas.
Bet ir jis nebuvo pats tinkamiausias kompanionas mano kelyje. Atrodytų, kad Realizmas - puikiausias variantas, nes juk su juo draugaudamas visad neliūdėsi, nors ir labai didelio džiaugsmo nepatirsi. Negalvosi pozityviai, negalvosi negatyviai, tiesiog tavo košelę galvoje užlies neutralios mintys.
O kam reikia neutralių? Na, jie puikiai mato viską iš šalies, apsvarsto visus pliusus ir minusus, bet... Nors su Realizmu sutariau geriau, nei su teta Pesimiste, norėjau susigrąžinti savo dėdę Optimizmą.
Kamuojama nuobodaus Realizmo, susipažinau su žmogumi, kuris po truputį ėmė jaukti mano keistą gyvenimėlį. Optimizmas pradėjo ieškoti pigiausių lėktuvo bilietų atgal į mano galvelę. Ir rado, beliko sulaukti skrydžio. Tačiau aš jau jaučiau tą jauduliuką, tą laukimą, kada gi lėktuvas palies tvirtą žemę.
Žinai, šiąnakt sapnavau oro uostą. Tikrai. Tik eidama į mokyklą pradėjau tarpais atsiminti sapną. Taigi, viskas prasidėjo vaizdais pro automobilio langą (na, tiesą sakant, pradžioj sapnavau, kad geriu tokį gėrimą iš vandens ir cukraus, kuriame cukrus sudaro bent 3/4, bet dabar aš ne apie tai). Vilnius - Kaunas. Žirmūnai - Kauno oro uostas. Pasiekusi tikslą, sustojau laukti. Man į parankes buvo įsikibę du keisti siluetai. Juodas - moters, pilkas - vyro. Jie drebėjo ir bijojo skrydžio. O aš netvėriau džiaugsmu, laukiau, kada galėsiu savo kompanionus išlydėt ir pasitikti seniai matytą draugą.
Kažkoks lėktuvas iš šiltų kraštų pasiekė Kauno oro uostą. Šuoliuodamas link manęs artėjo baltas siluetas, o jį pamatę, mano kompanionai nuleidę galvas nuslinko lėktuvo link.
Pabudau.
Pažiūrėjau pro langą. Buvo gerokai apsiniaukę, bet gražu. Apsnigti Vilniaus stogai, tolumoje žaliai baltas miškas, turguje judantys ir besistumdantys pilki žmonės... Gana neįprastas vaizdas antradienio rytą. Kažkas buvo ne taip. Dingo tamsus dangus (ne tik dėl to, kad pramiegojau žadintuvą), lova nebetraukė, atsirado noras kuo greičiau susiruošti ir eiti kur nors. Išsiviriau puodą kavos, įsikalbėjau, kad viskas bus GERAI ir pradėjau savo suknistai GERĄ dieną.
Tiesą sakant, diena buvo velniškai nesėkminga - kažkur dingo pusė mano drabužių, iš galvos visai išgaravo, kad šiandien turiu vaidinti plastikos spektaklyje ir apsirengti juodai (tai prisiminiau tada, kada turėjau išeiti ir pradėjau vėl kuisti visą „spintą“), nespėjau susitikti su draugėmis, slidinėjau šaligatviais, visa uždususi atėjau į mokyklą, ten „apturėjau“ labai nemalonų pokalbį su auklėtoja, vaidindama plastikos spektaklyje įsirėžiau į niekuo dėtą vaikiną, pamiršau, ką turiu daryti, vietoj juodų pasipuošiau baltais batais... Nevardinsiu visko.
Atrodytų tos pačios atsibodusios nesėkmės, ta pati žiema, tos pačios problemos, bet kažkas kitaip.
Išėjusi iš namų įkvėpiau gaivaus žiemos oro, nebejaučiau dusinančio automobilių kvapo, pakeliui į mokyklą užuodžiau šviežias bandeles, o ne vandentiekį, aplink įžvelgiau (ar bent iš paskutiniųjų stengiausi įžvelgti) tai, kas gera ir gražu, o ne tai, kas baisu ir nuobodu.
Atrodė, lyg būčiau užsidėjus akinius, pro kuriuos pasaulis atrodė gražesnis. Ir tai nebuvo eilinis dėdės Optimizmo vizitas.
Jis grįžo ilgam.
Ei, girdi?
Tu!
Taip, taip, Tu!
Nemiegok, kai su Tavimi kalbu.
Ką?
Per daug išsiplėčiau?
Na, atsiprašau, bet man reikėjo. Ar bent klausei?
Ne???
Ką sakiau?..
Sakiau, kad pagaliau vėl esu velniškai laiminga ir grįžo mano senas geras draugas.
Optimizmas.
O jau vasaris.
2011 m. sausio 30 d.
Neišgalvota istorija
Mes dviese gulim ant žolės, karštą karštą naktį.
Čia pat ežeras, kuriame kada panorėję galim atsivėsinti.
Gulim, skaičiuojam žvaigždes, šalia vyno taurės.
Geriam vyną ir kalbamės.
Geriam vyną ir kalbamės apie mus.
Už mūsų stovi palapinė, laukianti, kada pavargsim ir eisim miegoti.
Prie palapinės dviračiai.
Nežinau, kaip mes čia atsidūrėm, matyt išvažiavom.
Pagaliau išvažiavom iš miesto, atitrūkom nuo to šurmulio.
Apsidairau. Ežeras, medžiai, palapinė, dviračiai, vynas, paukščiai, žolė, milijardai žvaigždžių ir Jis.
Viskas atrodo tobula. Gal sapnuoju?
Ištiesiu ranką, pasirąžau. Pojūčiai tikri. Nusižiovauju.
„Jau pavargai?“-klausia Jis.
„Ne, ne... Tiesiog. Atrodo, kad sapnuočiau. Viskas labai tobula. Netikiu, kad tai tikra. Įžnybk man, prašau..“
Jis tik nieko nesupratęs suraukia antakius, o aš tiesiog maldaute maldauju, kad jis man įrodytų, jog nesapnuoju.
Jis pažiūri TUO* savo žvilgsniu ir mane pabučiuoja.
Ir dar, ir dar kartą.
Kol įsijaučia ir pradeda mane kandžioti.
O aš nieko nieko nesuprantu. Jaučiu skausmą, malonumą, jo kvapą, girdžiu nakties tylą... Na, tikra.
Galiausiai užuodžiu kažką panašaus į metalą. Ir kraujas paliečia mano gomurį ir teka žemyn, žemyn.
Man patinka tas skonis, bet darosi baisu. Pavojinga, bet tuo pačiu įdomu. Tai taip vilioja...
Kas bus toliau?
Jo lūpos juda žemyn, kol dantys susminga į kaklą. Aš be žado. Vau, tai man tikrai patinka, bet panašu, kad jis nebejaučia ribų. Skausmas begalinis, jaučiu dar vieną kraujo srovę tekančia jau išorėje, mano kaklu žemyn.
Bet aš kenčiu, kenčiu ir mėgaujuosi, kol pati to nejausdama suklykiu nesavu balsu.
Atrodo, jis turėtų nustoti. Bet jis tik nusijuokia piktdžiugišku juoku ir tęsia, ką pradėjęs.
Šiaip ne taip išsivadavusi iš jo glėbio, nusilpusi, pradedu bėgti. Bėgu gilyn į mišką, o jis tik stovi ir žiūri man įkandin. Pribėgusi upelį sustoju, nes suprantu, kad kraujuoja ne tik lūpos ir kaklas, bet ir pėdos, subadytos miške besimėčiusių kankorėžių. Įbrendu į šaltą vandenį ir nebežinau, ką toliau daryti.
Vienintelis su manim buvęs žmogus dabar mane baugina labiausiai. Nesuprantu, kas vyksta.
Stoviu, žiūriu į vieną tašką, o vanduo nusidažo raudona spalva.
Aš vis silpstu, silpstu, tada pajuntu jo rankas, juosiančias mane. Jo lūpas prie savo kaklo.
Pradedu bejėgiškai muistytis, bet jis stipresnis, o aš vis dar silpstu. Apsiverkiu. Ašaros rieda skruostais, lūpomis... Susimaišiusios su krauju jos krinta į vandenį ir pasiduoda srovei. Susitaikiusi su tuo, kad geruoju nesibaigs, išgirstu jo balsą.
„Ei! Aš atsiprašau... Tiesiog pasidaviau aistrai ir nebejaučiau ribų. Živile! Neverk... Einam iki palapinės, ten yra vaistinėlė.“
Jis paima mano ranką ir bando vestis, bet mane užlieja deginantis skausmas. Ir aš nebežinau, ar galiu juo tikėti.
Nebežinau, ar galiu tikėti tuo, kas vyksta. Prieš tai tai atrodė lyg gražiausias sapnas, iš kurio nenoriu pabusti, o dabar - lyg žiauriausias košmaras, iš kurio noriu būti kuo greičiau ištraukta. Pradedu lėtai eiti.
„Ar tai tikrai vyksta? Ar aš nesapnuoju? Ar galiu tavimi tikėti?“
„Živile, aš labai atsiprašau, aš nebejaučiau, kas vyksta... Patikėk manim, tai nepasikartos. Einam, tu vis dar kraujuoji!“
Bet aš nebeinu. Nustoju kovoti su skausmu ir krentu. Pradedu krisi kažkur į bedugnę. Krentu, krentu, krentu...
***
Labas rytas, kaip miegojai? :)
Čia pat ežeras, kuriame kada panorėję galim atsivėsinti.
Gulim, skaičiuojam žvaigždes, šalia vyno taurės.
Geriam vyną ir kalbamės.
Geriam vyną ir kalbamės apie mus.
Už mūsų stovi palapinė, laukianti, kada pavargsim ir eisim miegoti.
Prie palapinės dviračiai.
Nežinau, kaip mes čia atsidūrėm, matyt išvažiavom.
Pagaliau išvažiavom iš miesto, atitrūkom nuo to šurmulio.
Apsidairau. Ežeras, medžiai, palapinė, dviračiai, vynas, paukščiai, žolė, milijardai žvaigždžių ir Jis.
Viskas atrodo tobula. Gal sapnuoju?
Ištiesiu ranką, pasirąžau. Pojūčiai tikri. Nusižiovauju.
„Jau pavargai?“-klausia Jis.
„Ne, ne... Tiesiog. Atrodo, kad sapnuočiau. Viskas labai tobula. Netikiu, kad tai tikra. Įžnybk man, prašau..“
Jis tik nieko nesupratęs suraukia antakius, o aš tiesiog maldaute maldauju, kad jis man įrodytų, jog nesapnuoju.
Jis pažiūri TUO* savo žvilgsniu ir mane pabučiuoja.
Ir dar, ir dar kartą.
Kol įsijaučia ir pradeda mane kandžioti.
O aš nieko nieko nesuprantu. Jaučiu skausmą, malonumą, jo kvapą, girdžiu nakties tylą... Na, tikra.
Galiausiai užuodžiu kažką panašaus į metalą. Ir kraujas paliečia mano gomurį ir teka žemyn, žemyn.
Man patinka tas skonis, bet darosi baisu. Pavojinga, bet tuo pačiu įdomu. Tai taip vilioja...
Kas bus toliau?
Jo lūpos juda žemyn, kol dantys susminga į kaklą. Aš be žado. Vau, tai man tikrai patinka, bet panašu, kad jis nebejaučia ribų. Skausmas begalinis, jaučiu dar vieną kraujo srovę tekančia jau išorėje, mano kaklu žemyn.
Bet aš kenčiu, kenčiu ir mėgaujuosi, kol pati to nejausdama suklykiu nesavu balsu.
Atrodo, jis turėtų nustoti. Bet jis tik nusijuokia piktdžiugišku juoku ir tęsia, ką pradėjęs.
Šiaip ne taip išsivadavusi iš jo glėbio, nusilpusi, pradedu bėgti. Bėgu gilyn į mišką, o jis tik stovi ir žiūri man įkandin. Pribėgusi upelį sustoju, nes suprantu, kad kraujuoja ne tik lūpos ir kaklas, bet ir pėdos, subadytos miške besimėčiusių kankorėžių. Įbrendu į šaltą vandenį ir nebežinau, ką toliau daryti.
Vienintelis su manim buvęs žmogus dabar mane baugina labiausiai. Nesuprantu, kas vyksta.
Stoviu, žiūriu į vieną tašką, o vanduo nusidažo raudona spalva.
Aš vis silpstu, silpstu, tada pajuntu jo rankas, juosiančias mane. Jo lūpas prie savo kaklo.
Pradedu bejėgiškai muistytis, bet jis stipresnis, o aš vis dar silpstu. Apsiverkiu. Ašaros rieda skruostais, lūpomis... Susimaišiusios su krauju jos krinta į vandenį ir pasiduoda srovei. Susitaikiusi su tuo, kad geruoju nesibaigs, išgirstu jo balsą.
„Ei! Aš atsiprašau... Tiesiog pasidaviau aistrai ir nebejaučiau ribų. Živile! Neverk... Einam iki palapinės, ten yra vaistinėlė.“
Jis paima mano ranką ir bando vestis, bet mane užlieja deginantis skausmas. Ir aš nebežinau, ar galiu juo tikėti.
Nebežinau, ar galiu tikėti tuo, kas vyksta. Prieš tai tai atrodė lyg gražiausias sapnas, iš kurio nenoriu pabusti, o dabar - lyg žiauriausias košmaras, iš kurio noriu būti kuo greičiau ištraukta. Pradedu lėtai eiti.
„Ar tai tikrai vyksta? Ar aš nesapnuoju? Ar galiu tavimi tikėti?“
„Živile, aš labai atsiprašau, aš nebejaučiau, kas vyksta... Patikėk manim, tai nepasikartos. Einam, tu vis dar kraujuoji!“
Bet aš nebeinu. Nustoju kovoti su skausmu ir krentu. Pradedu krisi kažkur į bedugnę. Krentu, krentu, krentu...
***
Labas rytas, kaip miegojai? :)
 |
| *TAS žvilgsnis |
2011 m. sausio 28 d.
Šnabždesiai
Iš šalčio susigūžusi mergina lėtai žengia gatve. Atrodo, kad ji tokia kaip visi, o gal ne?
Mažytės ausinės jos ausyse leidžia jai klausyti nuostabios muzikos, ant ausinių - kepurė, bet ji vis tiek girdi ir vėjo šnabždesius.
Jos didoki batai jai patys patogiausi, nors kojas „puošia“ bent penki pleistrai ant nuospaudų. Skauda, bet jai nesvarbu. Ir jai patogu.
Vilnonės kojinės graužia jos pėdas, bet jai tai savotiškai patinka, nes ji mėgsta šilumą.
Ji sustoja prie perėjos. Ir linguoja į taktą. Šoka, krato galvą, praeiviai tik pirštu prie smilkinio pasukioja, pavarto akis ir nueina.
Cha! O ką jiems daugiau daryti? Juk ji, kaip ir visi turėtų verkti dėl krizės ir nuleidusi galvą laukti žalio šviesoforo signalo. Na jau ne. Geriau palinguoti ir pakelti nuotaiką bent keliems rūpesčių nualintiems piliečiams.
Pradeda snigti. jos violetinis paltas pasidengia baltu sluoksniu. Mergina šypsosi, nes jai patinka snaigės.
Elegantiškai sninga. Sninga. Sninga...
Ji įlipa į troleibusą, apsivalo paltuką, parodo vairuotojui e-bilietą ir atsisėda kažkur toli gale. Nenuleidžia galvos, o apžiūri kiekvieną keleivį nuo galvos iki kojų. Pagavusi kieno nors žvilgsnį nusišypso ir nenuleidžia akių pirma. Jos žvilgsnį pagavę keleiviai pasimeta. Jai įdomu, apie ką jie mąsto. Turbūt galvoja „Kodėl ta mergina šypsosi? Ar aš išsitepiau?.. O gal ji apsivartojusi?“... Pamiršau paminėti - toji mergina ne tik šypsosi kitiems, bet tuo pačiu linguoja į muzikos, skambančios jos ausyse, taktą.
Tai turėtų atrodyti keistai. Ir atrodo. Bet jai nerūpi. Ji laiminga.
Ta mergina turi gražią spalvotą skarą. Ir ji jai labai patinka. Nes gavo ją dovanų nuo tikrai brangaus žmogaus. Ir ji spalvinga. Tai išskiria tą pilką pelytę iš minios.
Ji kantri. Atvažiavusi į reikiamą stotelę, lėtai, stebėdama kintančias snaiges juda kavinės link.
Atsisėdusi prie laisvo staliuko, nusipirkusi kavos ir milžinišką sausainį, pradeda laukti.
Laukti žmogaus, kuris verčia ją pabusti su šypsena veide.
Laukdama klauso muzikos, dainuoja, stebi kavinėje esančius žmones, jų kūno kalbą.
Štai, tai merginai patinka tas vaikinas. Ji šypsosi jam, koketiškai vinioja ant piršto plaukų sruogą, kalba šiek tiek pažeminusi balsą. Matosi, kad ir vaikinas jai neabejingas... Nagi, pasakykit vienas kitam tai, ko laukiat? Tokie nedrąsūs ir tokie žavūs...
Kita porelė... Jie negali atitraukti akių vienas nuo kito, bučiuojasi, juokiasi, kalba... Žavu.
O, kas gi čia? Pirmieji jau apsikabinę, mergina nebevinioja plaukų, o vaikinas kažką kužda į jos ausį. Ji šypsosi.
Mano aprašytai merginai patinka kuždesiai. Nes jos mylimas žmogus dažnai kužda į jos ausis nuostabius žodžius. Jie skamba daug geriau, nei bet kokia muzika.
Žmonės ateina ir išeina, o ji lieka. Sėdi prie staliuko ir laukia.
Ji stebi visus, geria kavą, daro namų darbus, skaito, mokosi, sprendžia sudoku...
Ir jis ateina. Apdovanoja merginą nuostabiu bučiniu, atsiprašo, kad veluoja...
Ir ji šypsosi dar labiau, nei prieš tai.
Nors laukė tris valandas.
***
Mažytės ausinės jos ausyse leidžia jai klausyti nuostabios muzikos, ant ausinių - kepurė, bet ji vis tiek girdi ir vėjo šnabždesius.
Jos didoki batai jai patys patogiausi, nors kojas „puošia“ bent penki pleistrai ant nuospaudų. Skauda, bet jai nesvarbu. Ir jai patogu.
Vilnonės kojinės graužia jos pėdas, bet jai tai savotiškai patinka, nes ji mėgsta šilumą.
Ji sustoja prie perėjos. Ir linguoja į taktą. Šoka, krato galvą, praeiviai tik pirštu prie smilkinio pasukioja, pavarto akis ir nueina.
Cha! O ką jiems daugiau daryti? Juk ji, kaip ir visi turėtų verkti dėl krizės ir nuleidusi galvą laukti žalio šviesoforo signalo. Na jau ne. Geriau palinguoti ir pakelti nuotaiką bent keliems rūpesčių nualintiems piliečiams.
Pradeda snigti. jos violetinis paltas pasidengia baltu sluoksniu. Mergina šypsosi, nes jai patinka snaigės.
Elegantiškai sninga. Sninga. Sninga...
Ji įlipa į troleibusą, apsivalo paltuką, parodo vairuotojui e-bilietą ir atsisėda kažkur toli gale. Nenuleidžia galvos, o apžiūri kiekvieną keleivį nuo galvos iki kojų. Pagavusi kieno nors žvilgsnį nusišypso ir nenuleidžia akių pirma. Jos žvilgsnį pagavę keleiviai pasimeta. Jai įdomu, apie ką jie mąsto. Turbūt galvoja „Kodėl ta mergina šypsosi? Ar aš išsitepiau?.. O gal ji apsivartojusi?“... Pamiršau paminėti - toji mergina ne tik šypsosi kitiems, bet tuo pačiu linguoja į muzikos, skambančios jos ausyse, taktą.
Tai turėtų atrodyti keistai. Ir atrodo. Bet jai nerūpi. Ji laiminga.
Ta mergina turi gražią spalvotą skarą. Ir ji jai labai patinka. Nes gavo ją dovanų nuo tikrai brangaus žmogaus. Ir ji spalvinga. Tai išskiria tą pilką pelytę iš minios.
Ji kantri. Atvažiavusi į reikiamą stotelę, lėtai, stebėdama kintančias snaiges juda kavinės link.
Atsisėdusi prie laisvo staliuko, nusipirkusi kavos ir milžinišką sausainį, pradeda laukti.
Laukti žmogaus, kuris verčia ją pabusti su šypsena veide.
Laukdama klauso muzikos, dainuoja, stebi kavinėje esančius žmones, jų kūno kalbą.
Štai, tai merginai patinka tas vaikinas. Ji šypsosi jam, koketiškai vinioja ant piršto plaukų sruogą, kalba šiek tiek pažeminusi balsą. Matosi, kad ir vaikinas jai neabejingas... Nagi, pasakykit vienas kitam tai, ko laukiat? Tokie nedrąsūs ir tokie žavūs...
Kita porelė... Jie negali atitraukti akių vienas nuo kito, bučiuojasi, juokiasi, kalba... Žavu.
O, kas gi čia? Pirmieji jau apsikabinę, mergina nebevinioja plaukų, o vaikinas kažką kužda į jos ausį. Ji šypsosi.
Mano aprašytai merginai patinka kuždesiai. Nes jos mylimas žmogus dažnai kužda į jos ausis nuostabius žodžius. Jie skamba daug geriau, nei bet kokia muzika.
Žmonės ateina ir išeina, o ji lieka. Sėdi prie staliuko ir laukia.
Ji stebi visus, geria kavą, daro namų darbus, skaito, mokosi, sprendžia sudoku...
Ir jis ateina. Apdovanoja merginą nuostabiu bučiniu, atsiprašo, kad veluoja...
Ir ji šypsosi dar labiau, nei prieš tai.
Nors laukė tris valandas.
***
2011 m. sausio 24 d.
Kitu kampu. Tiesiog.
Mokykloj mes tikrai geerai leidžiam laiką.
Mokykloj juokiamės, kol suskausta pilvus.
***
Rusų kontrolinis. Na, aš ir mano sausainiukai nusprendėm atsiskaityti rusų kontrolinį per kūno kultūros pamoką. Labai gražiai susėdom tryse, aiškiai nei viena nieko nesimokė, tad apsiginklavom „šperom“.
Tiksliau - aš turėjau gerą „šperą“ ir ramiai, neišsiduodama ja naudojausi. Deja, vienas mano sausainiukas visai neįvaldęs šito meno... traukia „šperą“, o rankos dreba taip, kad nesupaisysi kas vyksta, lyg traukulių priepuolis koks... Džiaugiamės, kad nepagavo.
***
Istorijos pamoka. Jei atvirai, mūsų mokytojas kažkoks keistas. Jis truputį (truputį?!) ištvirkęs ir visaip kaip nukrypęs, bet šiaip mokytojas puikus.
Mokytojas Živilei: Kas yra mulatas?
Živilė: Juodaodžio ir baltojo vaikas?
Viktorija: ZEBRAS!
Mokytojas apsimeta, kad neišgirdo, o mes su Vika pradedam raitytis iš juoko ir kurti visokias nesąmones susijusias su istorija.
Šiandienos sapalionės:
„1904 metais buvo iškastas Panamos kanalas, o prie jo susibūrė pedofilų klanas. Prieš pat antrąjį pasaulinį karą, 1940 metais Adolfas Hitleris sužinojo apie tą klaną. Jis atskrido iki Panamos Kanalo savo drambliu Rudžiu (nežinia, kodėl jį taip pavadinimo, juk dramblys buvo ne rudas, o rožinis...) ir negailestingai išžudė visus pedofilus. Taip, Hitleris labai mylėjo vaikus. Ypač berniukus. Bet nemanykit, kad pedofilus jis išžudė gerais tikslais. NE! Hitleris irgi buvo pedofilas ir dar gėjus. Jis išžudė visus savo konkurentus ir atidarė 7-12 metų berniukų stovyklą. stovykla buvo labai labai didelė. Taip visi nekalti berniukai buvo uždaryti. Jų buvo keli tūkstančiai. Hitleris mėgavosi kiekvieno jų draugija, o išprievartavęs ir kitaip sutraumavęs nužudydavo juos ir nupjaudavo skalpus. Hitler kaput, sakysit? Ne! Pedo kaput.“
Po visų šitų nesąmonių žvengiam susirietusios, momentais dustam.
Mokytojas: Živile, neuždusk! Kas tau dirbtinį kvėpavimą darys?
Živilė: Aš... ne.. už.. už.. dusiu...
Mokytojas (šelmiškai): O tu žinai, kaip tas dirbtinis kvėpavimas daromas?
Manau, kad Živilės persigandęs žvilgsnis buvo nepakartojamas. Tikrai dar kartą nepavyktų tokio nustatyt.
***
Biologija. Dabar mums pamokas veda praktikantės.
Tomas: O jūs kada nors skrodėt žmogų?
Praktikantė: Ne, bet skrodžiau varlę.
Tomas: O js nebijot, kad varlė lauks jūsų anapus?
Praktikantė: Ne, ta varlė pasiaukojo dėl mokslo.
Tomas: Ta varlė DĖJO ant mokslo!
***
Pilietinis. Tas pats pakrypęs istorijos mokytojas, džyz! Pamokos metu nieko labai ypatingo, bet po pamokos laukė kinnda weird pokalbis...
Mokytojas: Živile, šiandien buvai labai išdykus! (šelmiškai kilnoja antakius)
Živilė: Ne!
Mokytojas: Taip taip! Ateik čia (tokio šelmiško balso daar negirdėjau. Šlykštukas)
Živilė: Nė už ką! (Išbėga iš kabineto).
***
Valgykloj irgi nesnaudžiam. kaip maži vaikai žaidžiam su maistu. Paimam pyragėlį, išvoliojam jį cepelinų padaže, burokėliuose, kopūstuose, vėl cepelinų padaže, galiausiai ant viršaus uždedam pomidorą ir apipilam arbata. Tiesiog šedevras! Delikatesas! Kas nori paragaut?:)
Mokykloj juokiamės, kol suskausta pilvus.
***
Rusų kontrolinis. Na, aš ir mano sausainiukai nusprendėm atsiskaityti rusų kontrolinį per kūno kultūros pamoką. Labai gražiai susėdom tryse, aiškiai nei viena nieko nesimokė, tad apsiginklavom „šperom“.
Tiksliau - aš turėjau gerą „šperą“ ir ramiai, neišsiduodama ja naudojausi. Deja, vienas mano sausainiukas visai neįvaldęs šito meno... traukia „šperą“, o rankos dreba taip, kad nesupaisysi kas vyksta, lyg traukulių priepuolis koks... Džiaugiamės, kad nepagavo.
***
Istorijos pamoka. Jei atvirai, mūsų mokytojas kažkoks keistas. Jis truputį (truputį?!) ištvirkęs ir visaip kaip nukrypęs, bet šiaip mokytojas puikus.
Mokytojas Živilei: Kas yra mulatas?
Živilė: Juodaodžio ir baltojo vaikas?
Viktorija: ZEBRAS!
Mokytojas apsimeta, kad neišgirdo, o mes su Vika pradedam raitytis iš juoko ir kurti visokias nesąmones susijusias su istorija.
Šiandienos sapalionės:
„1904 metais buvo iškastas Panamos kanalas, o prie jo susibūrė pedofilų klanas. Prieš pat antrąjį pasaulinį karą, 1940 metais Adolfas Hitleris sužinojo apie tą klaną. Jis atskrido iki Panamos Kanalo savo drambliu Rudžiu (nežinia, kodėl jį taip pavadinimo, juk dramblys buvo ne rudas, o rožinis...) ir negailestingai išžudė visus pedofilus. Taip, Hitleris labai mylėjo vaikus. Ypač berniukus. Bet nemanykit, kad pedofilus jis išžudė gerais tikslais. NE! Hitleris irgi buvo pedofilas ir dar gėjus. Jis išžudė visus savo konkurentus ir atidarė 7-12 metų berniukų stovyklą. stovykla buvo labai labai didelė. Taip visi nekalti berniukai buvo uždaryti. Jų buvo keli tūkstančiai. Hitleris mėgavosi kiekvieno jų draugija, o išprievartavęs ir kitaip sutraumavęs nužudydavo juos ir nupjaudavo skalpus. Hitler kaput, sakysit? Ne! Pedo kaput.“
Po visų šitų nesąmonių žvengiam susirietusios, momentais dustam.
Mokytojas: Živile, neuždusk! Kas tau dirbtinį kvėpavimą darys?
Živilė: Aš... ne.. už.. už.. dusiu...
Mokytojas (šelmiškai): O tu žinai, kaip tas dirbtinis kvėpavimas daromas?
Manau, kad Živilės persigandęs žvilgsnis buvo nepakartojamas. Tikrai dar kartą nepavyktų tokio nustatyt.
***
Biologija. Dabar mums pamokas veda praktikantės.
Tomas: O jūs kada nors skrodėt žmogų?
Praktikantė: Ne, bet skrodžiau varlę.
Tomas: O js nebijot, kad varlė lauks jūsų anapus?
Praktikantė: Ne, ta varlė pasiaukojo dėl mokslo.
Tomas: Ta varlė DĖJO ant mokslo!
***
Pilietinis. Tas pats pakrypęs istorijos mokytojas, džyz! Pamokos metu nieko labai ypatingo, bet po pamokos laukė kinnda weird pokalbis...
Mokytojas: Živile, šiandien buvai labai išdykus! (šelmiškai kilnoja antakius)
Živilė: Ne!
Mokytojas: Taip taip! Ateik čia (tokio šelmiško balso daar negirdėjau. Šlykštukas)
Živilė: Nė už ką! (Išbėga iš kabineto).
***
Valgykloj irgi nesnaudžiam. kaip maži vaikai žaidžiam su maistu. Paimam pyragėlį, išvoliojam jį cepelinų padaže, burokėliuose, kopūstuose, vėl cepelinų padaže, galiausiai ant viršaus uždedam pomidorą ir apipilam arbata. Tiesiog šedevras! Delikatesas! Kas nori paragaut?:)
2011.01.20.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)