Kartais jaučiuosi, lyg niekas manęs neklausytų.
Rodos kalbi, šauki, širdį atveri, o neišgirstas lieki.
O dabar, ar klausai?
Tada kalbėsiu.
Visą gyvenimą buvau optimistė. Na, gal šiek tiek linkau link realizmo, bet pesimizmo manyje nė su žiburiu nerasdavai. Ir štai, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atėjo rugpjūtis. Man jis buvo ypatingas. Jis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Rodos, buvau pagriebta už kojų ir gerokai pakratyta žemyn galva. Ir viskas dužo. Optimizmas, iš veidelio nedingstanti šypsena, amžinas juokas, žodžiu, viskas.
Na, kartais Optimizmas bent trumpam aplankydavo tą košelę mano galvoje. Tais atvejais visur matydavau tik gėrį, visur įžvelgdavau ką nors teigiamo... Bet dėdės Optimizmo vizitui pasibaigus, namo grįždavo teta Pesimistė.
Ir ką? Atsikeldavo ryte, pažiūrėjusi pro langą suburbėdavo, nes saulės nebūdavo matyti, pasidarydavo kibirą kavos ir įsikalbėjusi sau, kad „viskas yra BLOGAI“ pradėdavo tą „suknistai BLOGĄ“ dieną. Pesimistė niekam nepatiko. Visi bandė ją šluotom varyti, užkeikti, prakeikti, užgožti... Pastangos nenuėjo veltui. Na, Optimizmas negrįžo (matyt atostogavo kažkur šiltuose kraštuose), bet dienas šiek tiek praskaidrino Realizmas.
Bet ir jis nebuvo pats tinkamiausias kompanionas mano kelyje. Atrodytų, kad Realizmas - puikiausias variantas, nes juk su juo draugaudamas visad neliūdėsi, nors ir labai didelio džiaugsmo nepatirsi. Negalvosi pozityviai, negalvosi negatyviai, tiesiog tavo košelę galvoje užlies neutralios mintys.
O kam reikia neutralių? Na, jie puikiai mato viską iš šalies, apsvarsto visus pliusus ir minusus, bet... Nors su Realizmu sutariau geriau, nei su teta Pesimiste, norėjau susigrąžinti savo dėdę Optimizmą.
Kamuojama nuobodaus Realizmo, susipažinau su žmogumi, kuris po truputį ėmė jaukti mano keistą gyvenimėlį. Optimizmas pradėjo ieškoti pigiausių lėktuvo bilietų atgal į mano galvelę. Ir rado, beliko sulaukti skrydžio. Tačiau aš jau jaučiau tą jauduliuką, tą laukimą, kada gi lėktuvas palies tvirtą žemę.
Žinai, šiąnakt sapnavau oro uostą. Tikrai. Tik eidama į mokyklą pradėjau tarpais atsiminti sapną. Taigi, viskas prasidėjo vaizdais pro automobilio langą (na, tiesą sakant, pradžioj sapnavau, kad geriu tokį gėrimą iš vandens ir cukraus, kuriame cukrus sudaro bent 3/4, bet dabar aš ne apie tai). Vilnius - Kaunas. Žirmūnai - Kauno oro uostas. Pasiekusi tikslą, sustojau laukti. Man į parankes buvo įsikibę du keisti siluetai. Juodas - moters, pilkas - vyro. Jie drebėjo ir bijojo skrydžio. O aš netvėriau džiaugsmu, laukiau, kada galėsiu savo kompanionus išlydėt ir pasitikti seniai matytą draugą.
Kažkoks lėktuvas iš šiltų kraštų pasiekė Kauno oro uostą. Šuoliuodamas link manęs artėjo baltas siluetas, o jį pamatę, mano kompanionai nuleidę galvas nuslinko lėktuvo link.
Pabudau.
Pažiūrėjau pro langą. Buvo gerokai apsiniaukę, bet gražu. Apsnigti Vilniaus stogai, tolumoje žaliai baltas miškas, turguje judantys ir besistumdantys pilki žmonės... Gana neįprastas vaizdas antradienio rytą. Kažkas buvo ne taip. Dingo tamsus dangus (ne tik dėl to, kad pramiegojau žadintuvą), lova nebetraukė, atsirado noras kuo greičiau susiruošti ir eiti kur nors. Išsiviriau puodą kavos, įsikalbėjau, kad viskas bus GERAI ir pradėjau savo suknistai GERĄ dieną.
Tiesą sakant, diena buvo velniškai nesėkminga - kažkur dingo pusė mano drabužių, iš galvos visai išgaravo, kad šiandien turiu vaidinti plastikos spektaklyje ir apsirengti juodai (tai prisiminiau tada, kada turėjau išeiti ir pradėjau vėl kuisti visą „spintą“), nespėjau susitikti su draugėmis, slidinėjau šaligatviais, visa uždususi atėjau į mokyklą, ten „apturėjau“ labai nemalonų pokalbį su auklėtoja, vaidindama plastikos spektaklyje įsirėžiau į niekuo dėtą vaikiną, pamiršau, ką turiu daryti, vietoj juodų pasipuošiau baltais batais... Nevardinsiu visko.
Atrodytų tos pačios atsibodusios nesėkmės, ta pati žiema, tos pačios problemos, bet kažkas kitaip.
Išėjusi iš namų įkvėpiau gaivaus žiemos oro, nebejaučiau dusinančio automobilių kvapo, pakeliui į mokyklą užuodžiau šviežias bandeles, o ne vandentiekį, aplink įžvelgiau (ar bent iš paskutiniųjų stengiausi įžvelgti) tai, kas gera ir gražu, o ne tai, kas baisu ir nuobodu.
Atrodė, lyg būčiau užsidėjus akinius, pro kuriuos pasaulis atrodė gražesnis. Ir tai nebuvo eilinis dėdės Optimizmo vizitas.
Jis grįžo ilgam.
Ei, girdi?
Tu!
Taip, taip, Tu!
Nemiegok, kai su Tavimi kalbu.
Ką?
Per daug išsiplėčiau?
Na, atsiprašau, bet man reikėjo. Ar bent klausei?
Ne???
Ką sakiau?..
Sakiau, kad pagaliau vėl esu velniškai laiminga ir grįžo mano senas geras draugas.
Optimizmas.
O jau vasaris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą