Iš šalčio susigūžusi mergina lėtai žengia gatve. Atrodo, kad ji tokia kaip visi, o gal ne?
Mažytės ausinės jos ausyse leidžia jai klausyti nuostabios muzikos, ant ausinių - kepurė, bet ji vis tiek girdi ir vėjo šnabždesius.
Jos didoki batai jai patys patogiausi, nors kojas „puošia“ bent penki pleistrai ant nuospaudų. Skauda, bet jai nesvarbu. Ir jai patogu.
Vilnonės kojinės graužia jos pėdas, bet jai tai savotiškai patinka, nes ji mėgsta šilumą.
Ji sustoja prie perėjos. Ir linguoja į taktą. Šoka, krato galvą, praeiviai tik pirštu prie smilkinio pasukioja, pavarto akis ir nueina.
Cha! O ką jiems daugiau daryti? Juk ji, kaip ir visi turėtų verkti dėl krizės ir nuleidusi galvą laukti žalio šviesoforo signalo. Na jau ne. Geriau palinguoti ir pakelti nuotaiką bent keliems rūpesčių nualintiems piliečiams.
Pradeda snigti. jos violetinis paltas pasidengia baltu sluoksniu. Mergina šypsosi, nes jai patinka snaigės.
Elegantiškai sninga. Sninga. Sninga...
Ji įlipa į troleibusą, apsivalo paltuką, parodo vairuotojui e-bilietą ir atsisėda kažkur toli gale. Nenuleidžia galvos, o apžiūri kiekvieną keleivį nuo galvos iki kojų. Pagavusi kieno nors žvilgsnį nusišypso ir nenuleidžia akių pirma. Jos žvilgsnį pagavę keleiviai pasimeta. Jai įdomu, apie ką jie mąsto. Turbūt galvoja „Kodėl ta mergina šypsosi? Ar aš išsitepiau?.. O gal ji apsivartojusi?“... Pamiršau paminėti - toji mergina ne tik šypsosi kitiems, bet tuo pačiu linguoja į muzikos, skambančios jos ausyse, taktą.
Tai turėtų atrodyti keistai. Ir atrodo. Bet jai nerūpi. Ji laiminga.
Ta mergina turi gražią spalvotą skarą. Ir ji jai labai patinka. Nes gavo ją dovanų nuo tikrai brangaus žmogaus. Ir ji spalvinga. Tai išskiria tą pilką pelytę iš minios.
Ji kantri. Atvažiavusi į reikiamą stotelę, lėtai, stebėdama kintančias snaiges juda kavinės link.
Atsisėdusi prie laisvo staliuko, nusipirkusi kavos ir milžinišką sausainį, pradeda laukti.
Laukti žmogaus, kuris verčia ją pabusti su šypsena veide.
Laukdama klauso muzikos, dainuoja, stebi kavinėje esančius žmones, jų kūno kalbą.
Štai, tai merginai patinka tas vaikinas. Ji šypsosi jam, koketiškai vinioja ant piršto plaukų sruogą, kalba šiek tiek pažeminusi balsą. Matosi, kad ir vaikinas jai neabejingas... Nagi, pasakykit vienas kitam tai, ko laukiat? Tokie nedrąsūs ir tokie žavūs...
Kita porelė... Jie negali atitraukti akių vienas nuo kito, bučiuojasi, juokiasi, kalba... Žavu.
O, kas gi čia? Pirmieji jau apsikabinę, mergina nebevinioja plaukų, o vaikinas kažką kužda į jos ausį. Ji šypsosi.
Mano aprašytai merginai patinka kuždesiai. Nes jos mylimas žmogus dažnai kužda į jos ausis nuostabius žodžius. Jie skamba daug geriau, nei bet kokia muzika.
Žmonės ateina ir išeina, o ji lieka. Sėdi prie staliuko ir laukia.
Ji stebi visus, geria kavą, daro namų darbus, skaito, mokosi, sprendžia sudoku...
Ir jis ateina. Apdovanoja merginą nuostabiu bučiniu, atsiprašo, kad veluoja...
Ir ji šypsosi dar labiau, nei prieš tai.
Nors laukė tris valandas.
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą