Kodėl?

O kartais... O Retkarčiais... Tiesiog negali užmigti, nes galvoje dūzgia bent šešišimtaišešiasdešimtšešios mintys ir jos nesiruošia dingti taip pat greitai, kaip atėjusios.
Ne, vis dėlto ne kartais. Ir ne retkarčiais. Vis dažniau man taip. Tiesiog vartausi lovoje ir bandau atsakyti sau į klausimus, į kuriuos atsakymas gal ir žinomas, bet manęs netenkina.
Kodėl negalim pasirinkti, ką mylėti, o ko ne? Kodėl neįmanoma visiems įtikti? Kodėl negalim suskaičiuoti žvaigždžių? Kodėl žmonės turi mirti? Kodėl nieko nėra amžino? Kodėl aš esu aš? Kodėl jis yra jis? Kodėl vieni yra optimistai, kiti pesimistai?...
Ir dar šešimilijonaišešišimtaišešiasdešimtšešitūkstančiaišešišimtaišešiasdešimtšeši klausimai.
O geriausiai į juos atsako mano aštuonerių metų brolis.
„Ką padarysi, toks jau gyvenimas.“

***

  Skubėjau didelio namo link. Į batus prikrito sniego, tad buvo šalta ir norėjau kuo greičiau atsidurti po šilta pastoge. Atidarius dideles daugiabučio duris, rodos, kojos apsunko. Nebežinojau, ką darau ir ar noriu tai tęsti. Sulaukiau lifto, pakilau iki šešiolikto aukšto. Suradusi 78 buto duris ilgai žiūrėjau į išgraviruotus skaičius. „Dar nevėlu sustoti“ - kuždėjo mano vidinis balsas. Apsisukau eiti atgal, bet man už nugaros pasigirdo lenkiamos rankenos garsas.
  - Ei! Ko stovi ten? Šalta, užeik vidun! - ragino tas pats balsas, kuris jau trečius metus kankino mano mintis vakarais. Nedrąsiai atsisukau ir pažvelgiau į jį. Žvilgsnis ne toks pats, kokį prisiminiau. Akių kampučiai šiek tiek nusvirę žemyn, o paakiai patamsėję. Bet jis šypsojosi ir tai paskatino mane eiti toliau. Žengiau vaikino link, kukliai žvilgčiojau į jį. Tankūs, rudi plaukai, velniškai ilgos blakstienos - jos man visada patiko, nosis su maža kūprele, kurios jis visą laiką gėdydavosi, o lūpos tokios pat suskeldėjusios, laukiančios kito žmogaus šilumos ir švelnumo.
   Įžengus į butą mano jusles pasiekė verdamos kavos kvapas ir tylus gitaros skambesys.
   - Trys metai, Rokai… Trys metai…
   - Juk tarėmės, kad šiandien - nauja pradžia. Pamiršk praeitį. Duok, pakabinsiu paltą. Turbūt žvėriškai sušalai! Tavo kojos šlapios… Eik, prisėsk, tuoj atnešiu kavą.
   Linktelėjau jam ir nuėjau į svetainę, po savęs palikdama šlapius pėdsakus. Akis prikaustė baltos sienos, papuoštos gausybe auksinių rėmelių su nuotraukomis. 
   Rokas septynerių, dar su dantų plokštele. 
   Rokas baigęs keturias klases, šypsosi demonstruodamas lygius dantis.
   Rokas penkiolikos, Trakuose groja gitara.
   Rokas su pirmąja mergina.
   Rokas išleistuvėse…
   Mano akys užkliuvo už dar vienos nuotraukos. Nukabinau ją, perbraukiau sušalusiais, nieko nejaučiančiais pirštais. Pajutau jo tvirtas rankas ant savo pečių.
   - Nagi, padėk nuotrauką ir prisėsk. Atnešiau antklodę, gali apsigaubti. Štai, Tavo kava.
   - Bet… Tu juk negeri kavos.
   - Brangioji, nustok gyventi praeitimi.
   - Žinai, aš nepratusi prisirišti. Nei prie daiktų, nei prie žmonių. Buvau šaltakraujė ir bejausmė. Bet per tuos tris metus nebuvo ryto, nebuvo dienos, ar vakaro, kad aš apie Tave negalvočiau. Po Tavęs turėjau daug santykių, bet niekas nebuvo taip tikra. Kone kasdien daužiau vaikinų širdis, nes kiekviename ieškojau Tavęs. Ir neradau.
   -Ei, ei, ei, baik! Pamiršk viską, kas buvo! Nekankink savęs. Paleisk visas nuoskaudas.
   - O jei aš nenoriu paleisti? Klausyk, aš neatėjau čia tam, kad pradėčiau tai, kas jau pradėta. Aš atėjau galutinai to pabaigti. Gal Tau tai nieko nereiškė, gal Tau tai tebuvo žaidimas. Gal Tau lengva viską pamirši, bet ne man. Kartais Tu toks beširdis. Man atrodo, kad tu neturi jausmų. Visad maniau, kad bejausmė esu aš, bet klydau. Kiekvieną vakarą galvojau apie Tave. Kiekvieną vakarą verkiau. Vaikščiojau pas psichologus, psichiatrus, niekas nepadėjo. Ir štai, praėjus trims metams tu paskambini ir kvieti į svečius? Po galais, ką aš darau, ką aš darau? Neturėjau čia eiti. Bet negalėjau atsispirti pagundai vėl pažvelgti į Tavo nieko nematančias akis. Dėkui už kavą, bet aš nenoriu. Nei kavos, nei antklodės, nei būti čia. Nebenoriu žiūrėti į Tavo akis, nebenoriu klausytis Tavo muzikos, nebenoriu uosti Tavo kvepalų. Ir nebenoriu žiūrėti į mūsų nuotraukas.
   Pajutau, kaip mano skruostais srūva ašaros. Jų buvo tiek daug ir aš tiesiog nebegalėjau jų sustabdyti. Suklupau, o rankoj tebelaikiau nuotrauką...
   Rokas baigęs pirmą kursą. Su draugais važiuoja į pajūrį, kur sutinka merginą, paliekančią jam didelį įspūdį. Jis sako, kad jos akys nuostabios, lūpos putlios ir žavios, plaukai patys švelniausi, kojos seksualiausios, balsas skambiausias - skambesnis nei lakštingalos giesmė.
   -Rūtaaaa... - ilgesingai netęsia. - Pats gražiausias vardas. Rūtaaa...
Jo pirštai įsisupa merginos plaukuose, lūpos tyliai šnabžda komplimentus, kol juos sujungia aistringas bučinys. Ir štai jie guli kopose, žiūri į žvaigždes, jų rankos susipinusios, o laikas, rodos sustojęs. Iš paplūdimio atbėga Rūtos brolis su fotoaparatu ir dar sekundei sustabdo viską aplinkui. Jis sako, kad negalėjo to nenufotografuoti, nes jo sesuo pirmą kartą taip plačiai šypsojosi.
   Giliai iš mano pačios gelmių išsiveržė skaudi rauda.  Rėmelis išslydo iš rankų ir sudužo. Ištraukusi nuotrauką nuėjau prie stalo, ant kurio degė žvakė. Mano akyse ėmė nykti tas mažas, nekaltas popieriaus gabalėlis. Dega švelniausi plaukai, dega nuostabios akys, dega vienintelį kartą mano veidą papuošusi tokia nuoširdi šypsena. Dega mano pirštai, apsiviję Roko pirštus ir... viskas. Likus pusei nuotraukos, užpūtusi liepsnas, numetu ją ant žemės. Bijau žiūrėti į Roko, stovinčio be žado,veidą, nes žinau, kad tada bus tik sunkiau. Jo nieko nejaučiantis žvilgsnis vers mane kiaurai, arba triumfuojanti šypsenėlė iš mano akių išspaus dar daugiau ašarų. Pasiėmiau paltą ir batus - nusprendžiau juos apsiauti lifte, kad tik greičiau pabėgčiau iš šio košmaro. Atidariau duris ir sukaupusi visas jėgas pažvelgiau į akis žmogaus, išgėrusio iš manęs visą gyvastį, tačiau jos buvo užmerktos.
O ant jo skruosto sužibo ašara.

Labanakt.

- Žinai, kai žvelgiu į Tave, mano galva plyšta nuo minčių ir man taip sunku suregzti rišlų sakinį... Tu toks gražus, ar žinai tai?..
Šiąnakt mėnulis buvo labai didelis ir aš vėl su juo kalbėjau įsisupusi į pūkinę antklodę, žvelgiau į tą pasakišką ovalą apsuptą iš pirmo žvilgsnio miniatiūrinių žvaigždžių. Kaip keista, kad tokie milžiniški, galingi kūnai pro mano langą atrodo maži ir bejėgiai.
Mano mėnulis - geras klausytojas. Aš galiu jam atverti širdį ir žinau, kad mano paslapčių jis niekam neišduos. Galiu būti rami.
Šiąnakt aš vėl kalbėjau, o jis nejudėjo. Savo baltu veidu žvelgė tiesiai į mano kambario langą ir klausė. Atrodo, kad jis toks pats, kaip vakar. Bet šiandien jis klauso naujų mano minčių. O gal ne aš viena tokia? Galbūt dabar su mano mėnulis klausosi tūkstančių, milijonų, ar net milijardų balsų? Arba neklauso. neklauso, bet skleidžia tą nenusakomą ramybę, kai akių vokai apsunksta, o blakstienos, rodos, laiko žemę. Ir visi rūpesčiai, visos negatyvios mintys ryte pranyksta, kaip ir mėnulis...
- Į Tave žiūri begalė žmonių. Ar Tu gali juos suskaičiuoti? Ar kada bent mėginai? O gal Tau nebesvarbu, kas žiūri į Tave, kas Tavimi žavisi, o kas per Tave negali užmigti? O ar tu žinai, kaip sunku čia žemėje? Turbūt iš ten, Tau atrodo, kad vieta, kurioje aš gyvenu - nuostabi. Po galais, ar Tu žinai, kas yra vienatvė?
-Mieloji, atsipeikėk! Ar jautiesi vieniša? Ten, žemėje? Klausi, ar žinau, kas yra vienatvė? Jūsų, ten, apačioje - šeši milijardai. ŠEŠI MILIJARDAI.
O aš vienas.

Draugą pamečiau

Ką galima vadinti tikru draugu?
Visų pirma, tai žmogus, kuris priima tave tokį, koks esi.
Kuris būna su tavimi tada, kada tau sunku, supranta, išklauso.
Kuris būna su tavimi ir tada, kada tau linksma. Jis juokiasi kartu.
Jis visada apgins tave prieš kitus.
Ir visada prisiims atsakomybę sau, jei žinos, kad už kažkokį tavo poelgį tavęs gali laukti dideli nemalonumai.
Tavo draugas niekada neapkalbės už akių.
Visus tavo pliusus ir minusus pasakys tau į akis, o ne kitiems.
Jei iškils problemų, jis mėgins jas spręsti.
Jis bus nuoširdus ir niekada tau nemeluos.
Jis pasakys, jei išgirs ką nors blogai apie tave šnekant.
Jis stengsis ir bus su tavimi ir tikėsis to paties iš tavęs.
***
Tokia draugė visą laiką mėginau būti aš.
O JI net nemėgino.
Ji nepriėmė manęs tokios, kokia buvau.
Ji vos porą kartų manęs išklausė (nors labai atsainiai).
Taip, kai man būdavo linksma, tada ji būdavo kartu. Arba iš paskutiniųjų stengdavosi sugadinti mano nuotaiką.
Ji niekada negynė manęs prieš kitus (Arba aš to niekada nepastebėjau)
Ji niekada neprisiėmė atsakomybės sau (O aš tai dariau ne vieną kartą, prisimink istoriją)
Už akių ji mane apkalbinėdavo. Gaila.
Porą kartų ji pasakė man kelis nereikšmingus mano trūkumus ir kai vos jai paliepus aš nepasikeičiau taip, kad jai būtų patogu, ji supyko. Tada visus mano minusus(viską, kas JAI manyje nepatiko) atskleidė pašaliniam žmogui.
Ji nemėgindavo spręsti problemų. Ji nuo jų bėgdavo ir laukdavo, kol kiti ant kelių  paršliauš pas ją.
Ji nebuvo nuoširdi. Nežinau, ar dažnai meluodavo, negaliu jos vadinti melage, bet per dažnai jausdavau, kad ji nėra atvira ir nuoširdi.
Ji porą kartų pasakė, kai kažkas blogai apie mane šnekėdavo. Bet ne pati. Tai reikėdavo iš jos pešte išpešti.
Ji nesistengė.
Bent jau man taip atrodė.
Ji gali neigti, sakyti, kad taip nebuvo...
Gal nebuvo, bet man taip atrodė.
Ir vis dar atrodo.
O aš taip vertinau mūsų draugystę, kad ir kokia netobula ji buvo...
***
Negaliu pasakyti, kad ir pati buvau tobula draugė.
Nebuvau. Nors velniškai daug pastangų dėjau.
Nuoširdžiai sakau.
Stengiausi iš paskutiniųjų pildyti tuos pradžioje minėtus punktus.
Vos porą kartų to nedariau.
Kai susipykom, man buvo skaudu.
O dabar tiesiog apmaudu dėl jos.
Supratau, kaip buvo iš tiesų.
Niekada neturėjau teisės vadinti jos drauge.
Naivi buvau.

aš feniksas

sūri

ne druska

(kas?)

valerijono buteliukas

tebletė

pirma antra trečia

liūdesį skandina

kaip Titaniką

nepadeda

pabyra ant žemės

saujom renku

nesurenku

girdžiu

nevertas jis tavo skausmo

vertas

ir jis ir ji

jie visi

ir aš nusipelniau

to skausmo

gimiau viena

viena ir mirsiu

jau tuoj

tuoj pat

ketvirta penkta šešta

gerklę suspaudžia

prariju

valerijonas nepražudys

gal nuramins

nes niekada nenorėjau mirti

ir nenoriu

nors saldus žodis mirtis

gal ne mirtis

ne mirtis

nežinia

suklydau

atsiprašau

nors neklausai

ir neatleidai

nemanau kad atleisi

ir neprašau

aš pati turiu

sau atleisti

tik tada tu

galėsi mėginti

dar negreitai

aš pykstu

septinta aštunta devinta

kabu ant bedugnės krašto

pagalbos šaukiuos

tu ateini

sakai kad padėsi

atsineši kirvį

pirštus nukapoji

krentu

pasaulį stebiu

aukštyn kojom

nors ne

seniau taip stebėjau

dabar praregėjau

tikras draugas prie akių

amžinas priešas už jų

drąsus kaip avinas

spjauna į nugarą

bet neatsisuku
pakėlusi galvą nusėlinu

egoistė esu

egoistė ir ne tokia

kokios tu norėjai

nors stengiausi

bet atsibodo

visiems mielas nebūsi

turiu

daugiau minusų nei pliusų

ir nepasikeisiu

kad ir kiek bandysiu

nors noriu

o gal nenoriu

nežinau

ši nežinia nekankina

nebėra ramumos

o ir bedugnė

turi dugną

pabudau

valerijonas pabiręs

myliu gyvenimą

jis žiaurus

bet teisingas

miriau ir pabudau

sudegiau ir prisikėliau

stipresnė

ir galbūt

dar blogesnė

bet aš esu aš

tu to nepakeisi

Plius. Minus. Plius. Minus. Minus. Minus.

Turėjau draugę. Nors dar norėčiau sakyt, kad turiu.

Daug nuostabių akimirkų praėjo būtent su ja.

Ir ji tikrai buvo nuostabi.

O aš žmogus.. sunkaus charakterio.

Tie, kurie mane tikrai pažįsta - priima tokią, kokia esu. Aš suprantu, kad tikrai nesu „dovanėlė“ ir kad tokią kaip aš žymiai lengviau pasiųsti kur nors toli, nei bandyti į akis pasakyti trūkumus, ar bent pamėginti suprasti.

Turiu milijonus neigiamų savybių. Bet visada mėgindavau rasti pliusus ir minusus. Mėgau pusiausvyrą.

-Aš mėgstu būti teisi.

+Bet aš visada išklausau kitų nuomonės, ir jei teisi vis dėl to būnu ne aš, išsižadu savo „tiesos“.

-Aš dažnai draskau akis.

+Bet aš tai darau nepiktybiškai, o jei netyčia įžeidžiu žmogų, aš nuoširdžiai atsiprašau.

-Esu gan uždara ir nepasakoju savo gyvenimo smulkmenų. Nei draugams, nei bloge.

+Bet aš VISADA išklausau ir stengiuosi padėti.

-Kartais būnu be nuotaikos ir įžeidžiu draugus to visai nenorėdama.

+Bet juk daug kam taip nutinka, o mane po to sąžinė graužia ir aš nuoširdžiai atsiprašau (na ir ką, kad kartojuos).

-Aš tikrai esu rakštis subinėj.

+Nerandu.

-Aš negaliu pasikeisti. Visada būsiu tokia, kokia esu.

-Aš egoistiška.

+-+-+-+----

Nepykit, kad turiu daugiau minusų, nei pliusų.

Negaliu pasikeisti, kad ir kaip to norėčiau.

Negaliu.

Negaliu.

ATSIPRAŠAU.

(nors to jums nepakanka)

*

          Prisiminimais užlietos mintys, svajonės apie geresnius laikus (nors ir dabar, atrodo viskas nuostabu, bet tokia žmogaus prigimtis - jis nori geriausio), artimųjų šypsenos, mylimojo akys, vaikų klegesys, viskas viskas, kas gera.. Visas gėris niekad netilps į rėmus.
        Lengvais potėpiais teptukas glosto drobę. Seniai užmiršta saulė džiugina savo spinduliais, atsimušančiais į baltą sniegą. Šilta arbata lėtai keliauja mano gerkle, stemple, kol sušildo visą kūną ir širdį, kurioje dabar ramu.
      Vienodi dužiai. Tuk tuk. Tuk tuk.
    Monotonija ir ramybė, kuri dar nepabodo.
  Aplink kaukši ploni batelių kulnai, sunkūs vyriški auliniai, kartu nespėja mažos, ką tik vaikščioti pramokusios kojytės. Ir visi skuba. Nei vienas nesustoja, neapsidairo aplink, nepakelia galvos į dangų ir nepastebi, rodos tik jiems šviesti išlindusios saulės. Visi ieško laimės, kas piniguose, kas seniai pabodusiuose darbuose, kas šiltuose kraštuose, ar visų liaupsinamam Paryžiuj.
  O man taip norisi įsilieti į tą neramių širdžių minią, sustoti ir leisti kitiems išgirsti tą ramų, monotonišką, niekur neskubanti širdies tuksenimą.
         Tuk tuk.
     Tuk tuk.

  Norisi pažiūrėti tam skubančiam laimės ieškotojui į akis ir sušnabždėti - „Mielasis, ne ten, kur reikia, ieškai. “

ir optimistai verkia

    Sėdi kažkur beorėj erdvėj ir dusti,
nes žinai, kad su tavim
(o ne su kitais)
kažkas negerai.
     Žiūri į juodą tašką, kol jis
prieš Tavo akis išsilieja
ir nebelieka nieko.
Žvelgi kiaurai sienas.
Žvelgi virš savęs,
kur ne dangus, o trupančios lubos.
Tada supranti, kad uždarytas esi.
     Uždarytas savy,
tarp kitų,
su kitais,
bet vienas kaip pirštas.
Nors ant rankos pirštai penki.
     Ir sėdi, tik sėdi
kol iš akių pasipila ašaros.
Joms palietus Tavo drėgnas lūpas
ir išnykus, supranti,
kad tai buvo ne tai,
kas manei, kad tai buvo.
Tai buvo tik sūrimas, kuris rėžė giliai į širdį
ir palikęs randą išėjo.
***
     Taip, ir optimistai verkia.

Kai netikėtai atėjęs suvirpini širdį,
Kai netikėtai išėjęs palieki ją mirti.
(Tai ne apie meilę,
             tai apie draugystę)

CHA.osas.

Mano mūzos giliai po sniegu užmigo. Vis rečiau skrebenu klaviatūrą, nors tušinuko iš rankų nepaleidžiu.
Bet vėl prisėdau rašyti.

***
Jau šimtą metų nemąsčiau rimtai apie gyvenimą. & other stuff, taip sakant.
Bet vienas žmogus mane privertė susimąstyti ir viską savo atmintyje praversti iš naujo.
Niekad nemaniau, kad klasės auklėtoja gali sukelti tiek minčių mano bukoje makaulėje, bet ji tai padarė. (Gerbiu.)
Ji paprašė manęs pasilikti po pamokų ir mano širdis nusirito į kulnus.
Atrodo, kad ji kalbėjo apie tokius gyvenimiškus, savaime suprantamus dalykus, bet man tai skambėjo kaip kalbos žmogaus iš kito pasaulio.
Ji sakė „Živile, susitvarkyk gyvenimą.“
O juk viskas tvarkoj, nėra ką tvarkyti, pamaniau.
Nors niekada nebuvau tvarkinga. Ir manau, kad nebūsiu.
Mano kambaryje - chaosas. Rytinis kavos puodelis, vakarykščiai drabužiai, knygos, sąsiuviniai, piešiniai, įvairios beprasmės rašliavos, nepaklota lova, šokolado popierėliai, ausinės, pakrovėjai... Ko tik nerasi toje daiktų maišalynėje.
Mano galvoje - chaosas. Manau, kad tai rimčiau nei netvarkingas kambarys. Mintys apie mokslus, prisiminimai, ateities planai, svajonės, sapnai, realybė, jausmai, įvairios nesąmonės... Viskas subėga į vieną visumą.
Bet (jis yra visada ir visur). Bet man PATINKA mano gyvenimas.
Man patinka tas chaosas, kurį kai kurie vadina meniniu, man patinka mano laisvalaikis, jausmai, netikėtumai, išgyvenimai. Man patinka mano gyvenimo būdas.
Vadovaujuosi viena taisykle. Aš gyvenu SAVO gyvenimą ir nugyvensiu jį taip, kaip AŠ  to norėsiu.
Už savo klaidas atsakinga aš. Už savo gerus darbus atsakinga aš. Už visus SAVO  poelgius esu atsakinga AŠ pati ir niekad niekas kitas.
Žinau, kad kartais esu rakštis tam tikroje vietoje. Kad kartais nervinu visus savo nesąmonėm, stogo rovimu, arba atvirkščiai - perdėtai giliomis mintimis ir pamokymais.
Man patinka klausyti pamokslų. Nesvarbu kas juos „skaito“, mama, tėtis, draugė, auklėtoja, ar kunigas.
Jei išklausau, jei patinka, dar nereiškia, kad aklai klausysiu ir darysiu tai, kas liepiama.
Aš atsirinksiu tai, ko noriu, o ko ne. Atsirinksiu, kas gerai, kas blogai (nors ne visada būsiu teisi, bet jei pasirinksiu klaidingai, būsiu tik pati dėl visko kalta, kita vertus, jei aklai klausysiu to, ką sako kiti, irgi nebūsiu savimi).
Nežinau, ar kas nors supras, ar kam nors tai, ką parašiau, bus svarbu, ar kas nors priims tai rimtai.
Mano pareiga - pasakyti, ką galvoju. Juk tai - savotiškas dienoraštis.
Tai - mano 25 valandos.

***
Mano gyvenimas rožėmis klotas. O rožės dygliuotos.

O jau vasaris.

Kartais jaučiuosi, lyg niekas manęs neklausytų.

Rodos kalbi, šauki, širdį atveri, o neišgirstas lieki.

O dabar, ar klausai?

Tada kalbėsiu.

Visą gyvenimą buvau optimistė. Na, gal šiek tiek linkau link realizmo, bet pesimizmo manyje nė su žiburiu nerasdavai. Ir štai, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atėjo rugpjūtis. Man jis buvo ypatingas. Jis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Rodos, buvau pagriebta už kojų ir gerokai pakratyta žemyn galva. Ir viskas dužo. Optimizmas, iš veidelio nedingstanti šypsena, amžinas juokas, žodžiu, viskas.

Na, kartais Optimizmas bent trumpam aplankydavo tą košelę mano galvoje. Tais atvejais visur matydavau tik gėrį, visur įžvelgdavau ką nors teigiamo... Bet dėdės Optimizmo vizitui pasibaigus, namo grįždavo teta Pesimistė.

Ir ką? Atsikeldavo ryte, pažiūrėjusi pro langą suburbėdavo, nes saulės nebūdavo matyti, pasidarydavo kibirą kavos ir įsikalbėjusi sau, kad „viskas yra BLOGAI“ pradėdavo tą „suknistai BLOGĄ“ dieną. Pesimistė niekam nepatiko. Visi bandė ją šluotom varyti, užkeikti, prakeikti, užgožti... Pastangos nenuėjo veltui. Na, Optimizmas negrįžo (matyt atostogavo kažkur šiltuose kraštuose), bet dienas šiek tiek praskaidrino Realizmas. 

Bet ir jis nebuvo pats tinkamiausias kompanionas mano kelyje. Atrodytų, kad Realizmas - puikiausias variantas, nes juk su juo draugaudamas visad neliūdėsi, nors ir labai didelio džiaugsmo nepatirsi. Negalvosi pozityviai, negalvosi negatyviai, tiesiog tavo košelę galvoje užlies neutralios mintys. 

O kam reikia neutralių? Na, jie puikiai mato viską iš šalies, apsvarsto visus pliusus ir minusus, bet... Nors su Realizmu sutariau geriau, nei su  teta Pesimiste, norėjau susigrąžinti savo dėdę Optimizmą. 

Kamuojama nuobodaus Realizmo, susipažinau su žmogumi, kuris po truputį ėmė jaukti mano keistą gyvenimėlį. Optimizmas pradėjo ieškoti pigiausių lėktuvo bilietų atgal į mano galvelę. Ir rado, beliko sulaukti skrydžio. Tačiau aš jau jaučiau tą jauduliuką, tą laukimą, kada gi lėktuvas palies tvirtą žemę. 

Žinai, šiąnakt sapnavau oro uostą. Tikrai. Tik eidama į mokyklą pradėjau tarpais atsiminti sapną. Taigi, viskas prasidėjo vaizdais pro automobilio langą (na, tiesą sakant, pradžioj sapnavau, kad geriu tokį gėrimą iš vandens ir cukraus, kuriame cukrus sudaro bent 3/4, bet dabar aš ne apie tai). Vilnius - Kaunas. Žirmūnai - Kauno oro uostas. Pasiekusi tikslą, sustojau laukti. Man į parankes buvo įsikibę du keisti siluetai. Juodas - moters, pilkas - vyro. Jie drebėjo ir bijojo skrydžio. O aš netvėriau džiaugsmu, laukiau, kada galėsiu savo kompanionus išlydėt ir pasitikti seniai matytą draugą.

Kažkoks lėktuvas iš šiltų kraštų pasiekė Kauno oro uostą. Šuoliuodamas link manęs artėjo baltas siluetas, o jį pamatę, mano kompanionai nuleidę galvas nuslinko lėktuvo link.

Pabudau.

Pažiūrėjau pro langą. Buvo gerokai apsiniaukę, bet gražu. Apsnigti Vilniaus stogai, tolumoje žaliai baltas miškas, turguje judantys ir besistumdantys pilki žmonės... Gana neįprastas vaizdas antradienio rytą. Kažkas buvo ne taip. Dingo tamsus dangus (ne tik dėl to, kad pramiegojau žadintuvą), lova nebetraukė, atsirado noras kuo greičiau susiruošti ir eiti kur nors. Išsiviriau puodą kavos, įsikalbėjau, kad viskas bus GERAI ir pradėjau savo suknistai GERĄ dieną. 

Tiesą sakant, diena buvo velniškai nesėkminga - kažkur dingo pusė mano drabužių, iš galvos visai išgaravo, kad šiandien turiu vaidinti plastikos spektaklyje ir apsirengti juodai (tai prisiminiau tada, kada turėjau išeiti ir pradėjau vėl kuisti visą „spintą“), nespėjau susitikti su draugėmis, slidinėjau šaligatviais, visa uždususi atėjau į mokyklą, ten „apturėjau“ labai nemalonų pokalbį su auklėtoja, vaidindama plastikos spektaklyje įsirėžiau į niekuo dėtą vaikiną, pamiršau, ką turiu daryti, vietoj juodų pasipuošiau baltais batais... Nevardinsiu visko.

Atrodytų tos pačios atsibodusios nesėkmės, ta pati žiema, tos pačios problemos, bet kažkas kitaip.

Išėjusi iš namų įkvėpiau gaivaus žiemos oro, nebejaučiau dusinančio automobilių kvapo, pakeliui į mokyklą užuodžiau šviežias bandeles, o ne vandentiekį, aplink įžvelgiau (ar bent iš paskutiniųjų stengiausi įžvelgti) tai, kas gera ir gražu, o ne tai, kas baisu ir nuobodu. 

Atrodė, lyg būčiau užsidėjus akinius, pro kuriuos pasaulis atrodė gražesnis. Ir tai nebuvo eilinis dėdės Optimizmo vizitas.

Jis grįžo ilgam.

Ei, girdi?

Tu!

Taip, taip, Tu! 

Nemiegok, kai su Tavimi kalbu.

Ką? 

Per daug išsiplėčiau? 

Na, atsiprašau, bet man reikėjo. Ar bent klausei?

Ne???

Ką sakiau?..

Sakiau, kad pagaliau vėl esu velniškai laiminga ir grįžo mano senas geras draugas. 

Optimizmas.

O jau vasaris.