Geriu kavą ir rūkau.
Rūkau prisiminimus, o dūmai kur buvę - kur nebuvę pasklinda kambary.
Man nesvarbu, aš atidarysiu langą ir jie išsisklaidys. Nors kvapas liks. Kažkas juk turi likti.
Dabar aš bijau. Bijau per drąsiai žengti gyvenimu, bijau toliau bristi prieš srovę, nes kartais vis užplūsta mintys, kad galbūt lengviau būtų pasiduoti ir plaukti pasroviui.
Bet ir šios mintys išsisklaido, nes kartą nuostabus žmogus sudraudė mane gan grubiai pasakęs: „Živile, būk kokia esi. Juk pasroviui plaukia tik šūdai.“
Neplauksiu. Iš paskutiniųjų stengsiuosi ir brisiu, irsiuosi per gyvenimą įsikibusi nematomus irklus.
***
O išsisklaidžius dūmams, kai cigarečių kvapą pakeis tas lengvas kavos su cinamonu aromatas, aš vėl pasinersiu į tą gilų gilų minčių liūną.
Ir vėl galvosiu apie poną nieką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą