Atsigeriu dar vieną gurkšnį. Vanduo, degindamas mano gerklę, juda žemyn. Rodos, net girdžiu jo čiurlenimą. Rodos, jis čiurlena ir juokiasi iš manęs. Nes žino, kaip man sunku su juo, bet juk kitaip aš negaliu.
Per daug žmonių mane supa, sunku išsirinkti, sunku visur spėti, sunku visus laiku prisiminti. Kartais atrodo, kad daug lengviau būtų viską viską pradėti iš naujo. Atsisakyti senų draugų, pakeisti mokyklą, gal net gyvenamąją vietą. Gal išvažiuoti iš Lietuvos. Bet aš negaliu, nes žinau, kad svetur vanduo dar labiau degins mano gerklę, kol galutinai pribaigs. Jis stebės mane sukniubusią ant kelių, kančios perkreiptu veidu. Jis stebės ir lauks, kol aš visai palūšiu ir maldausiu pasigailėjimo. Mane degins iš vidaus ir lauks, kol sušuksiu : „Grąžinkit man mano gyvenimą! Noriu, kad viskas būtų kaip buvę“.
O kaip buvo?
Gyvenu sumautai keistą gyvenimą. Turiu begalę draugų, o tai nėra gerai. Neįsižeiskit. Man tai nepatinka. Juk žmogus laimingas tada, kada turi kelis artimus draugus? Juk nereikia pulko žmonių, nes taip tik sunkiau. Visi skirtingi, visus turi suprasti, rasti laiko kiekvienam. Aš nespėju. Na nespėju, nors persiplėšk!
Atrodo, mane supa tiek daug gerų žmonių. Gerų draugų. O geriausio kaip nėra, taip nėra. Aš galiu apgaudinėti save ir kitus, sakyti, kad turiu geriausią draugą, bet taip nėra. Nes geriausiam draugui visada gali išsipasakot, su geriausiu gali ir linksmai laiką praleisti, atrodo, gali kalnus nuversti. Kodėl aš tokio neradau?
Tiesa, buvo, bet dingo. Tuo metu tas žmogus man buvo geriausias. Bet jis rado geresnį. Man visada taip.
Dabar turiu mylimą žmogų. Su juo gera būti. Jis man atstoja ir draugą ir vaikiną. Tiesą sakant, jis netoli to „geriausio“ draugo. Nors, nelabai mėgstu žmones skirstyti į „geriausius“ ir „blogiausius“.
Pagaliau (semestro gale) susiėmiau moksluose. Man pradėjo tikrai geriau sektis. Bet, o viešpatėliau, man reikia pagalbos, nes betkokia menka pagunda mane su trenksmu neša į šoną. Ar jūs bent įsivaizduojat, kaip po to sunku vėl įsilieti į tą „doros kelią“?
O doros kely mane sunku sutikti. Kad ir kaip man tai nepatinka, dažnai metu kelią dėl takelio. Ir kaip tokiu atveju elgtis? Kitaip aš nemoku. Bandau, bet per sunku, really.
Kokia aš esu? Kartais stengiuosi būti tokia, kokią mane nori matyti aplinkiniai. Bet tai per sunku. Jie nori, kad aš su visais elgčiausi šiltai, kad aš akivaizdžiai rodyčiau savo jausmus, kad visada būčiau atvira... Cha! Atseit, imkit mane ir skaitykit? Ne, tokia aš nebūsiu. Ir nebesistengsiu. Būsiu nuoširdi, atvira tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikiu. Tokių yra minimumas.
Dar gurkšnis. Ir vėl tas deginantis, lyg peiliais badantis skausmas. Bet šis, nors skausmingesnis, bet tuo pačiu malonesnis. Nes aš suprantu, kad jis manęs nenugalės. Aš geriu ir tiesiog triumfuoju.
Neišgirsi manęs maldaujančios pasigailėjimo. Nebent išgirsi rėkiant „Žudyk mane, kankink mane - nepavyks! Po velnių, aš stipri! Daug iškentėjau, iškentėsiu ir tai!“
Išvada? Retai darau išvadas.
Bet dabar... Dabar aš atsirinksiu, su kuo toliau noriu būti ir su kuo noriu bendrauti. Gal tada nebegrauš manęs sąžinė, gal nebedegins mano gerklės paprasčiausias vanduo, gal pagaliau pavyks atskirti gėrį nuo blogio.
Kad ir kokią nesąmonę čia parašiau... Koks skirtumas!
Svarbu, kad širdį atvėriau.
Tai aš darau tikrai retai, nesmerkit.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą