2011 m. sausio 13 d.

Sugersiu ir kriokliais išmesiu

Jaučiuosi kaip kempinė, kuri sugeria visų problemas, visų nuoskaudas, mažas ir dideles nuodėmes, visas negeroves.
Kaip kempinė, kuri nelaiko visko savyje, bet ir neatiduoda to kitiems. Turiu savų būdų apsivalyti. Išsivalyti sielą.
Nors kartais taip sunku yra klausyti, kai žmonės skundžiasi dėl tokių nereikšmingų dalykų. Taip, nelabai malonu, kai verkiantis vaikas pažadina naktį, nemalonu, kai neįvertinamas tavo darbas, nemalonu, kai negali ištarti žodžio patinkančiam žmogui. Aš suprantu. Aš visad išklausau (gal ne visada taip atrodo).
Bet nerandu, kam pati galėčau išsipasakoti.
Jei atskleisčiau visas liūdnąsias savo gyvenimo puses ir išgirsčiau tik „mhm“, pasijausčiau tik prasčiau.
Todėl turiu savų būdų ir neužkraunu bėdų kitiems. Jiems gana jų problemų.
Nemanau, kad dar kada nors išgirsiu nuoširdų „Živile, kaip jautiesi? Gal nori išsipasakot?“
Dauguma to klausia tik iš pareigos.
O Tu?
Ar visada išklausai? Ar būni išklausytas? Ar Tavęs išklauso nuoširdžiai? Ar Tu išklausai nuoširdžiai?
***
Kiekvieną vakarą aš įsikandu pagalvę. Tai ramina.
Kartais tiesiog į ją rėkiu.
Kartais prieš miegą nebyliai save guodžiu. Tada ryte jaučiuosi gerai.
Aš nesu kitokia. Aš irgi turiu rūpesčių. Ir labai daug. Bet džiaugiuosi gyvenimu. Džiaugiuosi smulkmenom.
Ar bent mėginu. Kad kitiems nuotaikos negadinčiau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą