Kodėl 25?
Nes dvidešimt keturių man per mažai. Nes visi mes dažniausiai nepasitenkinam tuo, ką turime, mes norime daugiau, norime neįmanomo.
Jei metuose būtų bent viena para, kuri turėtų 25 valandas, o mes tą parą galėtumėm veikti bet ką, ko širdis geidžia, su tuo, kuo nori, ką TU pasirinktum?..
Ta diena turėtų būti vasarą. Tada aš keliaučiau. Visas 25 valandas, be sustojimo. Ramybėje. Ne, ne viena, bet su žmogumi, su kuriuo gera tylėti. Su kuriuo gali kalbėti, bet kartais net žodžių nereikia. Svarbu jausti jį šalia. Tokių rasti sunku. Tokių yra vienetai. Nors kiekvienas esame toks kažkam. Kiekvienas turime sielos dvynį.
Aš manau, kad savąjį radau.
25 valandas eičiau, tranzuočiau, ar dviračiu važiuočiau. Atitrūkčiau nuo miesto. Bet tyliai.
Arba kalbėtumėm. Bet tik apie tai, apie ką kalbėti malonu. Pamirštumėm rūpesčius, pykčius, priešus ir kitus, mums blogo linkinčius žmones. Kalbėtumėm apie gražų orą, patinkančias dainas, gražius jausmus, gerus darbus, gyvenimo grožį.
Nes gyvenimas yra gražus.
Bet kartais 24 valandų neužtenka, kad tai suprastum.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą