2011 m. kovo 29 d.

Lietaus vaikai

Lietaus vandeniu skalaudavom gerkles. Tu sakei, kad Tau patinka kai stambūs lašai krisdami iš dangaus nuplauna Tavo nuodėmes. Nors abu žinojom, kad net ištisomis paromis stovėdami lietuje, liksim nuodėmingi, bet tikėjom, kad jausimės geriau.
Bučiuodavomės po atviru dangumi, sušlapę lyg šunys, o srovės nuo Tavo plaukų tekėdavo ant mano veido. Tu valydavai jį ir sakydavai, kokia aš žavi, kai šlapia.
Mes basi šokinėdavom balose. Gaudydavom vienas kitą lyg maži vaikai ir voliodavomės žolėje, kol vanduo įsiskverbęs į odą sukeldavo nesustabdomą drebulį.
Mes lietaus vaikai. Mes laimingi. Mes naivūs. Mes nuodėmingi. Mes įsimylėję paaugliai, pasižadėję meilę iki gyvenimo galo, klajones lietuje ir ištiestą ranką nelaimėje.
Buvom.
Kol vieną dieną prasidėjus lietui pakviečiau Tave eiti su manimi, vėl pametus galvą voliotis vandenyje, valyti lašus nuo veido ir juoktis, kol paskaus pilvus ir ne tik.
O Tu atsakei, kad oras blogas.

2011 m. kovo 25 d.

ŽIVILĖ

Vardo diena – VII.24. Vardo skaičius – 2
Živilė – iš liet. trump. Vilė.
Živilės – gražios moterys, intelektualės, myli literatūrą ir mokslus, diplomatiškos, kantrios, protingos ir optimistės.
Živilės labai emocionalios, gyvos, lengvai užsiliepsnojančios, geranorės, aplinkiniams sukelia malonų jausmą. Altruistės, namų židinio garbintojos.
Živilių neigiamybės – jos labai reiklios, dėl to greit supyksta. Visgi reikėtų, kad patyrusios pralaimėjimą, į tai žvelgtų kaip į gyvenimo pamoką. Kartais materialinė nauda užgožia kitas gyvenimiškąsias vertybes. Tokiais atvejais gyvenimo prasme joms tampa pinigai.
Živilėms patinka sveika konkurencija, verčianti dirbti įsitempus iki galimybių ribos. Tačiau kartais stengiasi sutriuškinti konkurentą bet kokiomis priemonėmis. Tada jos save laiko aukštesnėmis, turinčiomis teisę dominuoti prieš kitus. Po kiek laiko tenka pripažinti, kad tai neatneša pasisekimo.
Živilės, turėdamos charizmatinę išvaizdą, nuolat trokšta iš savo partnerio tik pagyrimų. Norėdamos padaryti gerbėjui įspūdį, nusiveda jį į brangų restoraną ir už vakarą užmoka paskutinius pinigus.
Živilių profesijos: diplomatės, tarpininkės, žiniuonės. Gali būti geros aktorės, muzikantės ar rašytojos.
Ar pritariat, draugai, pažįstami, kiti?.. 
Labai man įdomi jūsų nuomonė.
Rašykit komentaruose, arba čia.

2011 m. kovo 23 d.

Mano kriauklė surūdijo

Kažkaip nebežinau, kiek gyvenime yra realybės, o kiek mano vaizduotės sukurtų vaizdinių.
Šiandien ryte stovėjau prie veidrodžio žiūrėdama į iškreiptą savo atspindį jame. Ir ką mačiau?
Nieko. Absoliučiai nieko.
Ką tik vandeniu atvėsinta kakta ėmė žliaugti prakaitas ir jaučiau, kaip nykstu savo akyse.
Prisipylusi į saują vandens, šliūkštelėjau į veidą, kad atsigaučiau. Bet nepavyko. Stovėjau ir nieko nesupratau.
Nemiga ir ankstus rytas daro savo.
Ta suknista nemiga.
Rodos nebepakeliu nuvargusio kūno, palinkiu draugams labos nakties, akių vokai nusvyra ir... nieko.
Vos užsimerkus suprantu, kad neužmigsiu ir lieku taip tysoti, stebėdama lubas.
O minčių milijardai. Visiškai nerišlių. Nuo tylių samprotavimų apie gyvenimą, iki svajonių apie šokoladą.
Ir, rodos, suprantu, kas, po galais, yra laimė. Ir, rodos, atrandu gyvenimo prasmę.
Nušalusiais pirštų galais siekiu užrašų knygutės...
Ir pabundu su žemę laikančia ranka.
O užrašai vėl tušti. Ir dingsta, tiesiog dingsta tos mintys.
Nelemta, matyt.

2011 m. kovo 20 d.

Sometimes people are pathetic.


Įsilieju į žmonių bandą ir nesuprantu, ar spengia kolonėlės, ar spengia mano galvoje. Ta būsena man  primena savotišką ekstazę. Tiesiog judu į muzikos taktą, paskandinusi visas problemas.
Ir tada prisimenu, kokie, vis dėlto, žmonės kartais apgailėtini.
Klauso nemėgstamos muzikos tik todėl, kad ji patinka draugams. Paslėpę veidą po tuzinu kaukių apsimeta, kad puikiai leidžia laiką. Dirbtinai šypsosi, rėkia, klykia ir bala žino ką dar daro, bet daro nenuoširdžiai.
Arba...
Pribėga prie scenos, paliečia muzikantą ir tampa, matai, dievais.
"Tu matei, aš jį paliečiau, dabar nesiplausiu tos rankos, kol ji supus ir nukris".
Ir tegul, galvoju. 
Draugė rėkia man į ausį "O tu nepavydi, kai kitos panos taip alpsta dėl tavo čiūvo, liečia jį, kariasi jam ant kaklo ir visa kita?"
Nusijuokiu. Matyt esu pernelyg kvaila, kad suprasčiau, kaip vaikinams gali patikti tos galvas pametusios, seiles varvinančios ir prisilietus alpstančios panos.
"Tegul" - vangiai atsakiau. 
Aš žinau, kad mano vaikinas nėra vienas iš tų, kuriam patiktų tokios galvą pametusios fanės. Jaučiuosi saugi.
Bet man gaila žmonių. Nuoširdžiai gaila žmonių. Visų.
Visų visų visų žmonių, nes visi žmonės kartais yra apgailėtini.
Kaip gaila, kad ir aš gimiau žmogumi.

2011 m. kovo 12 d.

Keturi gurkšniai skausmo

Sėdžiu paupy, kojas įmerkusi į vandenį ir stebiu srovę, nešančią žmonių ašaras.
Kas vakarą einu čia viena.
Stebiu vandenį, kuris temstant nusidažo raudonai.
Jis glamžo liūdesį, plėšo neviltį ir neša visas šiukšles tolyn į jūrą.
Galbūt ten purvas įgaus melsvą atspindį ir jį ištaškys besidžiaugiantys gyvenimu vaikai.
Ir atrodys, kad jis pranyko.
Nors jūros lašai susigers į mažylių odą ir paaugę jie sėdės prie tos pačios upės, kad grąžintų jai priklausančias ašaras.
Kažkada ir aš taškiausi jūroje. Bet šiandien grįžau čia, kad nutraukčiau nesibaigiančias kančias.
Pasilenkiu prie vandens ir išgeriu pirmą gurkšnį.
Iš kažkur atsiradęs gumulas spaudžia gerklę.
Antras gurkšnis degina kūną.
Trečias gurkšnis, bet vandens nemažėja.
Ketvirtas gurkšnis ir upėj staiga ima daugėti nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, depresijos, pykčio, kančios...
Gumulas dingsta ir mano suglebęs kūnas nutirpsta.
Pasiduodu srovei ir mano suknelė nusidažo raudonai.
Kodėl aš kas vakarą eidavau čia viena?

2011 m. kovo 7 d.

Mano gyvenimo sūpuoklės

Vaikai, spardę kamuolį, staiga nutilo ir pakėlė akis į viršų.
Senutė, pametusi pirkinius, ir jaunuolis, pribėgęs padėti, pažvelgė į devynaukštį namą.
Porelė, gulinti ant šlapios žolės, nebespoksojo į debesį, vienam primenantį paukštį, o kitam lėktuvą.
Pro šalį ėję žmonės pakėlė galvas į namą ir susibūrė į krūvą.
Tik viena mergina stovėjo atokiau su fotoaparatu rankoje, nukreiptu į namo stogą.
Paprastai triukšmingą kiemą užpildė tyla. Rodos, net paukščiai nustojo čiulbėję - tik sutūpė aukštame medyje ir laukė, kas bus toliau.
Visi stebėjo iš apačios, visi žiūrėjo į mane ir nežinojo, ko tikėtis, tik aš viena, žvelgdama iš aukšto, žinojau, kas bus.
Stovėjau ant paties stogo krašto - mano basi kojų pirštai nebejautė tvirtos atramos. Truputi pabūgau ir nepastebimai pasitraukiau atatupsta, tik tam, kad pėdos tvirtai stovėtų ant smala padengto pagrindo.
Pajutau švelnų vėjelį, pučiantį į apnuogintą mano nugarą ir jis vis stiprėjo, tarsi ragindamas šokti. Vienintelis mano drabužis - baltas sijonas - nerūpestingai plaikstėsi kartu su nuo saulės išblukusiais, aukso atspalvį įgavusiais mano plaukais.
Visi, kurie žinojo, ką žadu daryti, manė, kad esu tikra beprotė, tačiau nei vienas nemėgino atkalbėti. Ir gerai - juk visvien nebūtų pavykę.
Aukštai iškėliau rankas ir pajutau, kaip žiūrovai sulaikė kvėpavimą. Truputį pasviravau - pirmyn - atgal - pirmyn - atgal. Prisiminiau, kai mama mane supdavo ant trupančių sodo sūpuoklių. Aš juokdavausi ir verkdavau, kai ji užsimodavo per stipriai - bijodavau nukristi.
Šiandien svyruodama vėl juokiausi. Pakėliau dešinę koją, kuri vos leidosi pakeliama - nuo saulės įkaitusi derva nenorėjo jos paleisti. Stovėjau ant vienos kojos, pakėlusi rankas. Vaikai, stovintys per arti namo, nubėgo į minios užnugarį ir gležnais piršteliais prisidengė akis.
Pajutau, kad svyru atgal, todėl vėl pastačiau koją. Bijojau, kad nepavyks. Kažkur dingo drąsa ir entuziazmas. Vėl pažvelgiau žemyn ir supratau - dabar, arba niekada.
Atsispyriau ir šokau.
Pasigirdo plojimai ir sveikinantys šūksniai. Niekas netikėjo kad man pavyks.
„Ji viena iš mūsų“ - sučiulbo paukštis ir aš dar stipriau suplasnojau sparnais.

2011 m. kovo 6 d.

Naktis neša dalgį ant peties

Vėl įsiklausiau į tylą, kuri šiąnakt buvo per garsi. 
Ji, lyg kelias tonas sveriantis purvino aukso luitas, užgulė ausis. 
Visą kūną sustingdė šaltis, ėmė krėsti drebulys ir akimirkai visai apkurtau. 
Blakstienos pasidarė per sunkios ir kritau. 
Mano graikinio riešuto dydžio smegenis užvaldė ryškūs vaizdiniai. 
Svajoju apie ankstyvą vasaros rytą, kai kylanti saulė apšviečia rasos lašus ant jaunų eglių spyglių, apie dulkantį miško takelį ir pušų kvapą, apie vyriškų kvepalų aromatą ir apie kakta tekantį prakaitą. 
Nesu įprasta mergina, kas vakarą svajojanti apie „princą ant balto žirgo“. 
Nekuriu idealų ir neieškau tobulybių. 
Tik leiskit man gyventi ir būti savimi, tikėti saulėtomis naktimis ir žvaigždėtais rytais.

2011 m. kovo 5 d.

Niekada negailėjau kačių.

Pasiilgau nerūpestingos vaikystės.
Saulėtų dienų, kai basomis lakstydavau žole, kutenančia mano švelnius padukus, vis išsileisdama mamos supintas kasas ir palikdama plaukus plaikstytis vėjyje.
Noriu grįžti į tas dienas, kai be baimės sakydavau viską tiesiai šviesiai.
Kai savo mielomis akytėmis išsireikalaudavau visko, ko norėdavau.
Kai ašaras liedavau tik dėl nubrozdintų kelių.
Kai tam, kad būčiau laiminga užtekdavo šokoladinių ledų porcijos, ar pamatyti skrendantį lėktuvą.
Kai pamačiusi didelį šunį apsiašarojusi bėgdavau ir lipdavau į artimiausią medį.
Kai niekas nepykdavo dėl mano padarytų klaidų.
Kai nesirūpindavau dėl nieko, nebent dėl paukštelio, kurį sudraskė katė.
Pamenu, kai mano mažos akytės prisipildydavo ašarų pamačius nuplėštą balandžio sparną, taršomą laukinio katino. 
Užvirdavo mano kraujas ir norėdavosi nurauti tam žvėriui galvą. 
Niekada negailėjau kačių. 
Džiaugsmingai plodavau rankytėmis, kai matydavau šunį besivejantį vieną iš tų padarų. 
Džiaugsmingai plodavau, nes žinodavau, jog tas katinas ne vienam paukšteliui nuplėšė sparnus ir paliko kraujuoti.
Laukdavau, kol gamta atliks savo darbą ir kur nors pakrūmėj pamatysiu kraujo balą ir joje gulintį negyvą katiną.
Niekada negailėjau kačių. 

2011 m. kovo 3 d.

Kulinariniai šedevrai

Pradėkim nuo to, kad mes esam pati nuostabiausia komanda.
  • Mes šešios nepakartojamos moteriškės.Santa, Gabrielė, Monika, Milda, Viktorija ir aš, Živilė. Neįveikiamos kartu. Smogiamoji jėga. Minties galiūnės.
  • Prasidėjus pavasariui, panorom išbandyti Ispaniškos virtuvės patiekalą.
  • Bulviniai „lizdai“ pasirodė tobulas variantas mums: nesudėtinga, nebrangu, atrodo, kad ir gan gardu.
  • Taigi, jūsų dėmesiui - receptas ČIA :)
  • ***
  • Viskas prasidėjo nuo to, kad viską nupirkus ir atnešus supratau, kad faršas liko namie. Nieko nuostabaus - aš nebūčiau aš, jei ko nors nepamirščiau. Kai sumušiau visus savo bėgimo rekordus ir turėjom VISUS ingredientus, pradėjom savo kulinarines keliones.
  • Bulvių košė, kurią Santa padarė jau namie, stovėjo laukdama savo debiuto. 
  • Tuo metu mes supjaustėm svogūnus, išspaudėm česnaką, viską sumetėm į aliejaus pilną keptuvę, pridėjom faršo ir visokių prieskonių.Beje, muskato įdėjom gerokai per daug, bet skonio tai nesugadino.
  • Visą savo troškinuką pagardinom vynu. Matyt įpylėm truputį per mažai, nes pradžioj, pripylusios sklidiną stiklinę gėralo, mes ratuku jo „po truputį“ paragavom. Teko dapilti.
  • Palikusios mėsą ir visa kita troškintis, perėjom prie bulviu košės. Mėginom formuoti rutuliukus, bet viskas baigėsi bulvėtais pirštais ir daug daug juoko, nes košė buvo gerokai per skysta. 
  • Supratusios, kad su lizdeliais nieko nepavyks, ėmėm improvizuoti. Pradžioj nusprendėm padaryti vieną didelį lizdą. Galiausiai atsisakėm ir tos minties, viską viską sumaišėm ir gavom skanią bulvių košę su mėsos gabaliukais.
  • Tai nė iš tolo nebuvo panašu į kažką ispaniško, bet mes stengėmės. 
  • Buvo tikrai labai labai labai skanu (bent man).
  • ***
  • Vaizdinė kulinarinių kelionių medžiaga:
  • Troškinam mėsą:

Mėginam formuoti rutuliukus:

  • Pasiduodam (maišoooom!):
  • Rezultatas:
  • Ragaujam:
  • (Kas ką ragauja)
  • MŪSŲ KOMANDA:
  • Iš kairės: Santa, Gabrielė, Milda, Viktorija, Monika. Živilė už kadro.

  • Gabrielė ir Santa. Jos neišskiriamos. (Santą Gabrielę dėl skarelės praminė Žemaite):
  • Nuostabiausias mano sausainiukas, pats mieliausias vaikas ever, Viktorija (ir jos tobulieji bateeliai):

  • IR ŠTAI MES VISOS:
  • Santa:
  • Gabrielė:
  • Monika:
  • Milda:
  • Viktorija:
  • Živilė:
  • IR PABAIGAI KELIOS NUFILMUOTOS MŪSŲ GAMINIMO AKIMIRKOS:
  • deja, pavyko įkelti tik vieną video, vėliau mėginsiu kitus..



2011 m. kovo 1 d.

Prisiminimai.

Niekad anksčiau apie tai nepagalvojau, bet kiekvienas mano veiksmas, kiekvienas pamatytas vaizdas, kiekvienas išgirstas žodis įsirėžia giliai į atmintį. Tai, kas vyksta dabar ir čia, rytoj bus tik gražus prisiminimas. Tik atminty viskas atrodo taip tikra, nes tu pats žinai, kad tai nėra svajonės, tai nėra kažkur matytas filmas, ar skaityta knyga. Visa tai pati išgyvenau. 
Pasiimu tušinuką ir brėžiu brūkšnį...
Kiekvienas išgyvenimas popieriaus lape brėžia liniją tušinuku. Nei vieno brūkšnio, nei vieno taško negaliu ištrinti. Viskas lieka lape ir tik nuo manęs priklauso, ar tai bus gražus piešinys, ar keverzonė. 
Kol kas mano piešinys žavus ilgų, trumpų, vingiuotų ir tiesių linijų raizginys. Nieko konkretaus, bet gražu.
 

Hello, spring!

Baigėsi dar viena kalendorinė žiema. Kad ir kokia šalta ji bebuvo, bet buvo. Ir buvo viena nuostabiausių.
Žiemos - ypatingas metas MAN. Tai lyg susikaupimo, susimąstymo, ramybės metas. Gyvenimo tempas sulėtėja, nebegyvenu ta minute. Gyvenu prisiminimais ir ateities planais.
Kas rytą pirštus nusidegindavau prilietusi karštą kavos puodelį, kas rytą kaip tingus katinas varčiausi lovoje, nenorėdama keltis, kas rytą mano kojos liesdavo šaltą it ledas žemę, bet atgyvenau.
Kas vakarą apmąstydavau praėjusią dieną ir svajodavau apie artėjančią. Taip ir gyvenau, savotiškoj rutinoj.
Nors negalima to vadinti rutina. Kiekviena diena buvo vis kitokia, atnešdavo naujų įspūdžių, nuotykių, išgyvenimų. Niekada nepagalvojau, kad atėjus pavasariui dar galvosiu apie praėjusią žiemą. Dažniausiai tiesiog ištrindavau tą metų laiką iš atminties. Bet dabar to nebus. Prisiminimai raižo mano smegenis.

Dūžtantys kavos puodeliai, cinamoniniai smilkalai, rami muzika persipynusi su trankiu roku, pykčiai su draugais, artimaisiais, mokytojais, šilti megztiniai, karštas šokoladas, pieno kokteiliai, pagalvių mūšiai, sausainiai, Kalėdų eglutė, apsnigti Vilniaus stogai, sustingę pirštai, degančios rankos, aistringi bučiniai, netikėti meilės prisipažinimai, staigmenos, juokas, ašaros, sniegas raižantis nuogą kūną, fight'ai, negailestingumas, agresija, sarkazmas, šalti, bet jaukūs vakarai, tobuli filmai, paraudusios akys ir patamsėję paakiai, debesys, retkarčiais išlendanti saulė, švelnumas, susipynę rankų pirštai, šnabždesiai, nemiga, sunkūs rytai, girgždantis sniegas, ledas, skausmas, mėlynės, gitaros stygų virpesiai, neviltis, šokiai, meilė, kutenimas, riksmai, malonūs nemalonumai, Marcinkevičius, proza, poezija, teatras ir džiaugsmo ašaros pamačius širdžiai mielą sceną...
Tokia buvo Živilės žiema.
Laukia nuostabus pavasaris.
 Jau šiandien, išėjusi į lauką išgirdau paukščių čiulbėjimą.
Jaučiausi lyg staiga atgavus klausą, ar pabudus iš gilaus žiemos miego.