Baigėsi dar viena kalendorinė žiema. Kad ir kokia šalta ji bebuvo, bet buvo. Ir buvo viena nuostabiausių.
Žiemos - ypatingas metas MAN. Tai lyg susikaupimo, susimąstymo, ramybės metas. Gyvenimo tempas sulėtėja, nebegyvenu ta minute. Gyvenu prisiminimais ir ateities planais.
Kas rytą pirštus nusidegindavau prilietusi karštą kavos puodelį, kas rytą kaip tingus katinas varčiausi lovoje, nenorėdama keltis, kas rytą mano kojos liesdavo šaltą it ledas žemę, bet atgyvenau.
Kas vakarą apmąstydavau praėjusią dieną ir svajodavau apie artėjančią. Taip ir gyvenau, savotiškoj rutinoj.
Nors negalima to vadinti rutina. Kiekviena diena buvo vis kitokia, atnešdavo naujų įspūdžių, nuotykių, išgyvenimų. Niekada nepagalvojau, kad atėjus pavasariui dar galvosiu apie praėjusią žiemą. Dažniausiai tiesiog ištrindavau tą metų laiką iš atminties. Bet dabar to nebus. Prisiminimai raižo mano smegenis.
Dūžtantys kavos puodeliai, cinamoniniai smilkalai, rami muzika persipynusi su trankiu roku, pykčiai su draugais, artimaisiais, mokytojais, šilti megztiniai, karštas šokoladas, pieno kokteiliai, pagalvių mūšiai, sausainiai, Kalėdų eglutė, apsnigti Vilniaus stogai, sustingę pirštai, degančios rankos, aistringi bučiniai, netikėti meilės prisipažinimai, staigmenos, juokas, ašaros, sniegas raižantis nuogą kūną, fight'ai, negailestingumas, agresija, sarkazmas, šalti, bet jaukūs vakarai, tobuli filmai, paraudusios akys ir patamsėję paakiai, debesys, retkarčiais išlendanti saulė, švelnumas, susipynę rankų pirštai, šnabždesiai, nemiga, sunkūs rytai, girgždantis sniegas, ledas, skausmas, mėlynės, gitaros stygų virpesiai, neviltis, šokiai, meilė, kutenimas, riksmai, malonūs nemalonumai, Marcinkevičius, proza, poezija, teatras ir džiaugsmo ašaros pamačius širdžiai mielą sceną...
Tokia buvo Živilės žiema.
Laukia nuostabus pavasaris.
Jau šiandien, išėjusi į lauką išgirdau paukščių čiulbėjimą.
Jaučiausi lyg staiga atgavus klausą, ar pabudus iš gilaus žiemos miego.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą