Saulėtų dienų, kai basomis lakstydavau žole, kutenančia mano švelnius padukus, vis išsileisdama mamos supintas kasas ir palikdama plaukus plaikstytis vėjyje.
Noriu grįžti į tas dienas, kai be baimės sakydavau viską tiesiai šviesiai.
Kai savo mielomis akytėmis išsireikalaudavau visko, ko norėdavau.
Kai ašaras liedavau tik dėl nubrozdintų kelių.
Kai tam, kad būčiau laiminga užtekdavo šokoladinių ledų porcijos, ar pamatyti skrendantį lėktuvą.
Kai pamačiusi didelį šunį apsiašarojusi bėgdavau ir lipdavau į artimiausią medį.
Kai niekas nepykdavo dėl mano padarytų klaidų.
Kai nesirūpindavau dėl nieko, nebent dėl paukštelio, kurį sudraskė katė.
Pamenu, kai mano mažos akytės prisipildydavo ašarų pamačius nuplėštą balandžio sparną, taršomą laukinio katino.
Užvirdavo mano kraujas ir norėdavosi nurauti tam žvėriui galvą.
Niekada negailėjau kačių.
Džiaugsmingai plodavau rankytėmis, kai matydavau šunį besivejantį vieną iš tų padarų.
Džiaugsmingai plodavau, nes žinodavau, jog tas katinas ne vienam paukšteliui nuplėšė sparnus ir paliko kraujuoti.
Laukdavau, kol gamta atliks savo darbą ir kur nors pakrūmėj pamatysiu kraujo balą ir joje gulintį negyvą katiną.
Niekada negailėjau kačių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą