Lietaus vandeniu skalaudavom gerkles. Tu sakei, kad Tau patinka kai stambūs lašai krisdami iš dangaus nuplauna Tavo nuodėmes. Nors abu žinojom, kad net ištisomis paromis stovėdami lietuje, liksim nuodėmingi, bet tikėjom, kad jausimės geriau.
Bučiuodavomės po atviru dangumi, sušlapę lyg šunys, o srovės nuo Tavo plaukų tekėdavo ant mano veido. Tu valydavai jį ir sakydavai, kokia aš žavi, kai šlapia.
Mes basi šokinėdavom balose. Gaudydavom vienas kitą lyg maži vaikai ir voliodavomės žolėje, kol vanduo įsiskverbęs į odą sukeldavo nesustabdomą drebulį.
Mes lietaus vaikai. Mes laimingi. Mes naivūs. Mes nuodėmingi. Mes įsimylėję paaugliai, pasižadėję meilę iki gyvenimo galo, klajones lietuje ir ištiestą ranką nelaimėje.
Buvom.
Kol vieną dieną prasidėjus lietui pakviečiau Tave eiti su manimi, vėl pametus galvą voliotis vandenyje, valyti lašus nuo veido ir juoktis, kol paskaus pilvus ir ne tik.
O Tu atsakei, kad oras blogas.
nepažįstu tavęs, bet perskaičius šitą įrašą pamaniau, kad .. ką čia kad. pamaniau Vau. sekmės rašyme ir šiaip minčių sklandume
AtsakytiPanaikintiDamn, velniškai dėkinga! Šie žodžiai man daug reiškia ^^
AtsakytiPanaikinti