Šiandien ryte stovėjau prie veidrodžio žiūrėdama į iškreiptą savo atspindį jame. Ir ką mačiau?
Nieko. Absoliučiai nieko.
Ką tik vandeniu atvėsinta kakta ėmė žliaugti prakaitas ir jaučiau, kaip nykstu savo akyse.
Prisipylusi į saują vandens, šliūkštelėjau į veidą, kad atsigaučiau. Bet nepavyko. Stovėjau ir nieko nesupratau.
Nemiga ir ankstus rytas daro savo.
Ta suknista nemiga.
Rodos nebepakeliu nuvargusio kūno, palinkiu draugams labos nakties, akių vokai nusvyra ir... nieko.
Vos užsimerkus suprantu, kad neužmigsiu ir lieku taip tysoti, stebėdama lubas.
O minčių milijardai. Visiškai nerišlių. Nuo tylių samprotavimų apie gyvenimą, iki svajonių apie šokoladą.
Ir, rodos, suprantu, kas, po galais, yra laimė. Ir, rodos, atrandu gyvenimo prasmę.
Nušalusiais pirštų galais siekiu užrašų knygutės...
Ir pabundu su žemę laikančia ranka.
O užrašai vėl tušti. Ir dingsta, tiesiog dingsta tos mintys.
Nelemta, matyt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą