2011 m. kovo 12 d.

Keturi gurkšniai skausmo

Sėdžiu paupy, kojas įmerkusi į vandenį ir stebiu srovę, nešančią žmonių ašaras.
Kas vakarą einu čia viena.
Stebiu vandenį, kuris temstant nusidažo raudonai.
Jis glamžo liūdesį, plėšo neviltį ir neša visas šiukšles tolyn į jūrą.
Galbūt ten purvas įgaus melsvą atspindį ir jį ištaškys besidžiaugiantys gyvenimu vaikai.
Ir atrodys, kad jis pranyko.
Nors jūros lašai susigers į mažylių odą ir paaugę jie sėdės prie tos pačios upės, kad grąžintų jai priklausančias ašaras.
Kažkada ir aš taškiausi jūroje. Bet šiandien grįžau čia, kad nutraukčiau nesibaigiančias kančias.
Pasilenkiu prie vandens ir išgeriu pirmą gurkšnį.
Iš kažkur atsiradęs gumulas spaudžia gerklę.
Antras gurkšnis degina kūną.
Trečias gurkšnis, bet vandens nemažėja.
Ketvirtas gurkšnis ir upėj staiga ima daugėti nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, depresijos, pykčio, kančios...
Gumulas dingsta ir mano suglebęs kūnas nutirpsta.
Pasiduodu srovei ir mano suknelė nusidažo raudonai.
Kodėl aš kas vakarą eidavau čia viena?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą