Įsilieju į žmonių bandą ir nesuprantu, ar spengia kolonėlės, ar spengia mano galvoje. Ta būsena man primena savotišką ekstazę. Tiesiog judu į muzikos taktą, paskandinusi visas problemas.
Ir tada prisimenu, kokie, vis dėlto, žmonės kartais apgailėtini.
Klauso nemėgstamos muzikos tik todėl, kad ji patinka draugams. Paslėpę veidą po tuzinu kaukių apsimeta, kad puikiai leidžia laiką. Dirbtinai šypsosi, rėkia, klykia ir bala žino ką dar daro, bet daro nenuoširdžiai.
Arba...
Pribėga prie scenos, paliečia muzikantą ir tampa, matai, dievais.
"Tu matei, aš jį paliečiau, dabar nesiplausiu tos rankos, kol ji supus ir nukris".
Ir tegul, galvoju.
Draugė rėkia man į ausį "O tu nepavydi, kai kitos panos taip alpsta dėl tavo čiūvo, liečia jį, kariasi jam ant kaklo ir visa kita?"
Nusijuokiu. Matyt esu pernelyg kvaila, kad suprasčiau, kaip vaikinams gali patikti tos galvas pametusios, seiles varvinančios ir prisilietus alpstančios panos.
"Tegul" - vangiai atsakiau.
Aš žinau, kad mano vaikinas nėra vienas iš tų, kuriam patiktų tokios galvą pametusios fanės. Jaučiuosi saugi.
Bet man gaila žmonių. Nuoširdžiai gaila žmonių. Visų.
Visų visų visų žmonių, nes visi žmonės kartais yra apgailėtini.
Kaip gaila, kad ir aš gimiau žmogumi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą