Ji, lyg kelias tonas sveriantis purvino aukso luitas, užgulė ausis.
Visą kūną sustingdė šaltis, ėmė krėsti drebulys ir akimirkai visai apkurtau.
Blakstienos pasidarė per sunkios ir kritau.
Mano graikinio riešuto dydžio smegenis užvaldė ryškūs vaizdiniai.
Svajoju apie ankstyvą vasaros rytą, kai kylanti saulė apšviečia rasos lašus ant jaunų eglių spyglių, apie dulkantį miško takelį ir pušų kvapą, apie vyriškų kvepalų aromatą ir apie kakta tekantį prakaitą.
Nesu įprasta mergina, kas vakarą svajojanti apie „princą ant balto žirgo“.
Nekuriu idealų ir neieškau tobulybių.
Tik leiskit man gyventi ir būti savimi, tikėti saulėtomis naktimis ir žvaigždėtais rytais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą