2011 m. vasario 18 d.

Labanakt.

- Žinai, kai žvelgiu į Tave, mano galva plyšta nuo minčių ir man taip sunku suregzti rišlų sakinį... Tu toks gražus, ar žinai tai?..
Šiąnakt mėnulis buvo labai didelis ir aš vėl su juo kalbėjau įsisupusi į pūkinę antklodę, žvelgiau į tą pasakišką ovalą apsuptą iš pirmo žvilgsnio miniatiūrinių žvaigždžių. Kaip keista, kad tokie milžiniški, galingi kūnai pro mano langą atrodo maži ir bejėgiai.
Mano mėnulis - geras klausytojas. Aš galiu jam atverti širdį ir žinau, kad mano paslapčių jis niekam neišduos. Galiu būti rami.
Šiąnakt aš vėl kalbėjau, o jis nejudėjo. Savo baltu veidu žvelgė tiesiai į mano kambario langą ir klausė. Atrodo, kad jis toks pats, kaip vakar. Bet šiandien jis klauso naujų mano minčių. O gal ne aš viena tokia? Galbūt dabar su mano mėnulis klausosi tūkstančių, milijonų, ar net milijardų balsų? Arba neklauso. neklauso, bet skleidžia tą nenusakomą ramybę, kai akių vokai apsunksta, o blakstienos, rodos, laiko žemę. Ir visi rūpesčiai, visos negatyvios mintys ryte pranyksta, kaip ir mėnulis...
- Į Tave žiūri begalė žmonių. Ar Tu gali juos suskaičiuoti? Ar kada bent mėginai? O gal Tau nebesvarbu, kas žiūri į Tave, kas Tavimi žavisi, o kas per Tave negali užmigti? O ar tu žinai, kaip sunku čia žemėje? Turbūt iš ten, Tau atrodo, kad vieta, kurioje aš gyvenu - nuostabi. Po galais, ar Tu žinai, kas yra vienatvė?
-Mieloji, atsipeikėk! Ar jautiesi vieniša? Ten, žemėje? Klausi, ar žinau, kas yra vienatvė? Jūsų, ten, apačioje - šeši milijardai. ŠEŠI MILIJARDAI.
O aš vienas.

2 komentarai: