2011 m. vasario 8 d.

*

          Prisiminimais užlietos mintys, svajonės apie geresnius laikus (nors ir dabar, atrodo viskas nuostabu, bet tokia žmogaus prigimtis - jis nori geriausio), artimųjų šypsenos, mylimojo akys, vaikų klegesys, viskas viskas, kas gera.. Visas gėris niekad netilps į rėmus.
        Lengvais potėpiais teptukas glosto drobę. Seniai užmiršta saulė džiugina savo spinduliais, atsimušančiais į baltą sniegą. Šilta arbata lėtai keliauja mano gerkle, stemple, kol sušildo visą kūną ir širdį, kurioje dabar ramu.
      Vienodi dužiai. Tuk tuk. Tuk tuk.
    Monotonija ir ramybė, kuri dar nepabodo.
  Aplink kaukši ploni batelių kulnai, sunkūs vyriški auliniai, kartu nespėja mažos, ką tik vaikščioti pramokusios kojytės. Ir visi skuba. Nei vienas nesustoja, neapsidairo aplink, nepakelia galvos į dangų ir nepastebi, rodos tik jiems šviesti išlindusios saulės. Visi ieško laimės, kas piniguose, kas seniai pabodusiuose darbuose, kas šiltuose kraštuose, ar visų liaupsinamam Paryžiuj.
  O man taip norisi įsilieti į tą neramių širdžių minią, sustoti ir leisti kitiems išgirsti tą ramų, monotonišką, niekur neskubanti širdies tuksenimą.
         Tuk tuk.
     Tuk tuk.

  Norisi pažiūrėti tam skubančiam laimės ieškotojui į akis ir sušnabždėti - „Mielasis, ne ten, kur reikia, ieškai. “

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą