***

  Skubėjau didelio namo link. Į batus prikrito sniego, tad buvo šalta ir norėjau kuo greičiau atsidurti po šilta pastoge. Atidarius dideles daugiabučio duris, rodos, kojos apsunko. Nebežinojau, ką darau ir ar noriu tai tęsti. Sulaukiau lifto, pakilau iki šešiolikto aukšto. Suradusi 78 buto duris ilgai žiūrėjau į išgraviruotus skaičius. „Dar nevėlu sustoti“ - kuždėjo mano vidinis balsas. Apsisukau eiti atgal, bet man už nugaros pasigirdo lenkiamos rankenos garsas.
  - Ei! Ko stovi ten? Šalta, užeik vidun! - ragino tas pats balsas, kuris jau trečius metus kankino mano mintis vakarais. Nedrąsiai atsisukau ir pažvelgiau į jį. Žvilgsnis ne toks pats, kokį prisiminiau. Akių kampučiai šiek tiek nusvirę žemyn, o paakiai patamsėję. Bet jis šypsojosi ir tai paskatino mane eiti toliau. Žengiau vaikino link, kukliai žvilgčiojau į jį. Tankūs, rudi plaukai, velniškai ilgos blakstienos - jos man visada patiko, nosis su maža kūprele, kurios jis visą laiką gėdydavosi, o lūpos tokios pat suskeldėjusios, laukiančios kito žmogaus šilumos ir švelnumo.
   Įžengus į butą mano jusles pasiekė verdamos kavos kvapas ir tylus gitaros skambesys.
   - Trys metai, Rokai… Trys metai…
   - Juk tarėmės, kad šiandien - nauja pradžia. Pamiršk praeitį. Duok, pakabinsiu paltą. Turbūt žvėriškai sušalai! Tavo kojos šlapios… Eik, prisėsk, tuoj atnešiu kavą.
   Linktelėjau jam ir nuėjau į svetainę, po savęs palikdama šlapius pėdsakus. Akis prikaustė baltos sienos, papuoštos gausybe auksinių rėmelių su nuotraukomis. 
   Rokas septynerių, dar su dantų plokštele. 
   Rokas baigęs keturias klases, šypsosi demonstruodamas lygius dantis.
   Rokas penkiolikos, Trakuose groja gitara.
   Rokas su pirmąja mergina.
   Rokas išleistuvėse…
   Mano akys užkliuvo už dar vienos nuotraukos. Nukabinau ją, perbraukiau sušalusiais, nieko nejaučiančiais pirštais. Pajutau jo tvirtas rankas ant savo pečių.
   - Nagi, padėk nuotrauką ir prisėsk. Atnešiau antklodę, gali apsigaubti. Štai, Tavo kava.
   - Bet… Tu juk negeri kavos.
   - Brangioji, nustok gyventi praeitimi.
   - Žinai, aš nepratusi prisirišti. Nei prie daiktų, nei prie žmonių. Buvau šaltakraujė ir bejausmė. Bet per tuos tris metus nebuvo ryto, nebuvo dienos, ar vakaro, kad aš apie Tave negalvočiau. Po Tavęs turėjau daug santykių, bet niekas nebuvo taip tikra. Kone kasdien daužiau vaikinų širdis, nes kiekviename ieškojau Tavęs. Ir neradau.
   -Ei, ei, ei, baik! Pamiršk viską, kas buvo! Nekankink savęs. Paleisk visas nuoskaudas.
   - O jei aš nenoriu paleisti? Klausyk, aš neatėjau čia tam, kad pradėčiau tai, kas jau pradėta. Aš atėjau galutinai to pabaigti. Gal Tau tai nieko nereiškė, gal Tau tai tebuvo žaidimas. Gal Tau lengva viską pamirši, bet ne man. Kartais Tu toks beširdis. Man atrodo, kad tu neturi jausmų. Visad maniau, kad bejausmė esu aš, bet klydau. Kiekvieną vakarą galvojau apie Tave. Kiekvieną vakarą verkiau. Vaikščiojau pas psichologus, psichiatrus, niekas nepadėjo. Ir štai, praėjus trims metams tu paskambini ir kvieti į svečius? Po galais, ką aš darau, ką aš darau? Neturėjau čia eiti. Bet negalėjau atsispirti pagundai vėl pažvelgti į Tavo nieko nematančias akis. Dėkui už kavą, bet aš nenoriu. Nei kavos, nei antklodės, nei būti čia. Nebenoriu žiūrėti į Tavo akis, nebenoriu klausytis Tavo muzikos, nebenoriu uosti Tavo kvepalų. Ir nebenoriu žiūrėti į mūsų nuotraukas.
   Pajutau, kaip mano skruostais srūva ašaros. Jų buvo tiek daug ir aš tiesiog nebegalėjau jų sustabdyti. Suklupau, o rankoj tebelaikiau nuotrauką...
   Rokas baigęs pirmą kursą. Su draugais važiuoja į pajūrį, kur sutinka merginą, paliekančią jam didelį įspūdį. Jis sako, kad jos akys nuostabios, lūpos putlios ir žavios, plaukai patys švelniausi, kojos seksualiausios, balsas skambiausias - skambesnis nei lakštingalos giesmė.
   -Rūtaaaa... - ilgesingai netęsia. - Pats gražiausias vardas. Rūtaaa...
Jo pirštai įsisupa merginos plaukuose, lūpos tyliai šnabžda komplimentus, kol juos sujungia aistringas bučinys. Ir štai jie guli kopose, žiūri į žvaigždes, jų rankos susipinusios, o laikas, rodos sustojęs. Iš paplūdimio atbėga Rūtos brolis su fotoaparatu ir dar sekundei sustabdo viską aplinkui. Jis sako, kad negalėjo to nenufotografuoti, nes jo sesuo pirmą kartą taip plačiai šypsojosi.
   Giliai iš mano pačios gelmių išsiveržė skaudi rauda.  Rėmelis išslydo iš rankų ir sudužo. Ištraukusi nuotrauką nuėjau prie stalo, ant kurio degė žvakė. Mano akyse ėmė nykti tas mažas, nekaltas popieriaus gabalėlis. Dega švelniausi plaukai, dega nuostabios akys, dega vienintelį kartą mano veidą papuošusi tokia nuoširdi šypsena. Dega mano pirštai, apsiviję Roko pirštus ir... viskas. Likus pusei nuotraukos, užpūtusi liepsnas, numetu ją ant žemės. Bijau žiūrėti į Roko, stovinčio be žado,veidą, nes žinau, kad tada bus tik sunkiau. Jo nieko nejaučiantis žvilgsnis vers mane kiaurai, arba triumfuojanti šypsenėlė iš mano akių išspaus dar daugiau ašarų. Pasiėmiau paltą ir batus - nusprendžiau juos apsiauti lifte, kad tik greičiau pabėgčiau iš šio košmaro. Atidariau duris ir sukaupusi visas jėgas pažvelgiau į akis žmogaus, išgėrusio iš manęs visą gyvastį, tačiau jos buvo užmerktos.
O ant jo skruosto sužibo ašara.