ir optimistai verkia

    Sėdi kažkur beorėj erdvėj ir dusti,
nes žinai, kad su tavim
(o ne su kitais)
kažkas negerai.
     Žiūri į juodą tašką, kol jis
prieš Tavo akis išsilieja
ir nebelieka nieko.
Žvelgi kiaurai sienas.
Žvelgi virš savęs,
kur ne dangus, o trupančios lubos.
Tada supranti, kad uždarytas esi.
     Uždarytas savy,
tarp kitų,
su kitais,
bet vienas kaip pirštas.
Nors ant rankos pirštai penki.
     Ir sėdi, tik sėdi
kol iš akių pasipila ašaros.
Joms palietus Tavo drėgnas lūpas
ir išnykus, supranti,
kad tai buvo ne tai,
kas manei, kad tai buvo.
Tai buvo tik sūrimas, kuris rėžė giliai į širdį
ir palikęs randą išėjo.
***
     Taip, ir optimistai verkia.

Kai netikėtai atėjęs suvirpini širdį,
Kai netikėtai išėjęs palieki ją mirti.
(Tai ne apie meilę,
             tai apie draugystę)