Pavadinimas turintis suintriguoti. Not.

Atsigeriu dar vieną gurkšnį. Vanduo, degindamas mano gerklę, juda žemyn. Rodos, net girdžiu jo čiurlenimą. Rodos, jis čiurlena ir juokiasi iš manęs. Nes žino, kaip man sunku su juo, bet juk kitaip aš negaliu.

Per daug žmonių mane supa, sunku išsirinkti, sunku visur spėti, sunku visus laiku prisiminti. Kartais atrodo, kad daug lengviau būtų viską viską pradėti iš naujo. Atsisakyti senų draugų, pakeisti mokyklą, gal net gyvenamąją vietą. Gal išvažiuoti iš Lietuvos. Bet aš negaliu, nes žinau, kad svetur vanduo dar labiau degins mano gerklę, kol galutinai pribaigs. Jis stebės mane sukniubusią ant kelių, kančios perkreiptu veidu. Jis stebės ir lauks, kol aš visai palūšiu ir maldausiu pasigailėjimo. Mane degins iš vidaus ir lauks, kol sušuksiu : „Grąžinkit man mano gyvenimą! Noriu, kad viskas būtų kaip buvę“.

O kaip buvo?

Gyvenu sumautai keistą gyvenimą. Turiu begalę draugų, o tai nėra gerai. Neįsižeiskit. Man tai nepatinka. Juk žmogus laimingas tada, kada turi kelis artimus draugus? Juk nereikia pulko žmonių, nes taip tik sunkiau. Visi skirtingi, visus turi suprasti, rasti laiko kiekvienam. Aš nespėju. Na nespėju, nors persiplėšk! 

Atrodo, mane supa tiek daug gerų žmonių. Gerų draugų. O geriausio kaip nėra, taip nėra. Aš galiu apgaudinėti save ir kitus, sakyti, kad turiu geriausią draugą, bet taip nėra. Nes geriausiam draugui visada gali išsipasakot, su geriausiu gali ir linksmai laiką praleisti, atrodo, gali kalnus nuversti. Kodėl aš tokio neradau?

Tiesa, buvo, bet dingo. Tuo metu tas žmogus man buvo geriausias. Bet jis rado geresnį. Man visada taip.

Dabar turiu mylimą žmogų. Su juo gera būti. Jis man atstoja ir draugą ir vaikiną. Tiesą sakant, jis netoli to „geriausio“ draugo. Nors, nelabai mėgstu žmones skirstyti į „geriausius“ ir „blogiausius“. 

Pagaliau (semestro gale) susiėmiau moksluose. Man pradėjo tikrai geriau sektis. Bet, o viešpatėliau, man reikia pagalbos, nes betkokia menka pagunda mane su trenksmu neša į šoną. Ar jūs bent įsivaizduojat, kaip po to sunku vėl įsilieti į tą „doros kelią“?

O doros kely mane sunku sutikti. Kad ir kaip man tai nepatinka, dažnai metu kelią dėl takelio. Ir kaip tokiu atveju elgtis? Kitaip aš nemoku. Bandau, bet per sunku, really.

Kokia aš esu? Kartais stengiuosi būti tokia, kokią mane nori matyti aplinkiniai. Bet tai per sunku. Jie nori, kad aš su visais elgčiausi šiltai, kad aš akivaizdžiai rodyčiau savo jausmus, kad visada būčiau atvira... Cha! Atseit, imkit mane ir skaitykit? Ne, tokia aš nebūsiu. Ir nebesistengsiu. Būsiu nuoširdi, atvira tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikiu. Tokių yra minimumas. 

Dar gurkšnis. Ir vėl tas deginantis, lyg peiliais badantis skausmas. Bet šis, nors skausmingesnis, bet tuo pačiu malonesnis. Nes aš suprantu, kad jis manęs nenugalės. Aš geriu ir tiesiog triumfuoju. 

Neišgirsi manęs maldaujančios pasigailėjimo. Nebent išgirsi rėkiant „Žudyk mane, kankink mane - nepavyks! Po velnių, aš stipri! Daug iškentėjau, iškentėsiu ir tai!“

Išvada? Retai darau išvadas.

Bet dabar... Dabar aš atsirinksiu, su kuo toliau noriu būti ir su kuo noriu bendrauti. Gal tada nebegrauš manęs sąžinė, gal nebedegins mano gerklės paprasčiausias vanduo, gal pagaliau pavyks atskirti gėrį nuo blogio.

Kad ir kokią nesąmonę čia parašiau... Koks skirtumas!

Svarbu, kad širdį atvėriau.

Tai aš darau tikrai retai, nesmerkit.

Kas su Tavimi darosi, mergyt?

Kratai kratai galvą ir visvien nieko nesupranti.
„Kas su Tavimi darosi, mergyt?!“
***
Ne, tai ne dar vienas įrašas apie meilę.
Tai įrašas apie tikrą draugystę.
Ir chaosą mano galvoje.
***
„APIE KĄ MĄSTAI, MERGYT?“
„Apie paukščius, kurie skrenda kur panorėję ir nemato rūpesčių užgriuvusių mus. Kodėl mes negalim skristi?“
„Nes mūsų kaulai per sunkūs.“
„Dar mąstau, kodėl žvaigždės taip toli. Mano galvoj maišatis. O Tu tiki reinkarnacija?“
„Netikiu. Manau, kad žmogus tik kartą gimsta. Tik kartą į jo kūną įpučiama siela. O po to visi patenkam į dangų, arba pragarą ir mums būna atlyginta už viską, ką padarėm žemėj.“
„Tiki dievu?“
„Tikiu. Aš gi katalikas. O Tu kuo tiki?“
„Savimi tikiu. Daug kuo tikiu. Tikiu žmonių vidine galia ir pasąmone. Tikiu, kad tik tikėdamas gali viską pakeisti. Tikiu... tikėjimu?“
„Tu keista.“
„Ne, aš esu aš.“
„Kas Tavo galvoj, mergyt?“
„Dabar?“
„Dabar.“
„Troškulys, baimė, pyktis ir meilė. Karštas vynas, šviežios bandelės, žvaigždės, paukščiai, muzika, tamsa, saulė, draugai, tėvai, mokslai, kontroliniai, reinkarnacija, šokoladas, namai, šiltas megztinis, kvapai, daug daug kvapų. Tarkim dabar, jauti? Iš kepyklos pusės kvepia bandelėmis, iš gatvės - purvu, tas praėjęs žmogus kvepėjo kažkokiais citrusiniais vaisiais, o ta močiutė - pigiais kvepalais.“
„O kuo kvepiu aš?“
„Tu man visada kvepi prisiminimais. Tavo kvepalai man primena daug nuostabių akimirkų. Bet ne tik kvepalus jaučiu. Tu kvepi kava. Ir cinamonu?“
„Vau. Šiandien gėriau kavą, kaip tik su cinamonu. Žinau, kad Tu tokia mėgsti.“
„Bet Tu negeri kavos.“
„Ar ilgai dar būsi čia?“
„O kodėl pasikvietei? Aš turiu namo eit. Man reikia brolį prižiūrėti.“
„Tu laiminga?“
„Šiandien daug problemų užgriuvo. Grįžkim prie žemiškų dalykų - man daug namų darbų.“
„Tu laiminga, iš akių matau.“
„O atsimeni paskutinį mūsų susitikimą?“
„Niekada ir nepamiršiu. Tada Tu buvai visai ne Tu. Pirmą kartą mačiau Tave tokią. Tu pasikeitei. Labai. Dabar tu tokia pat abejinga, bet matau, kad širdy švyti.“
„Kartais man pradeda atrodyti, kad tai ant mano kaktos parašyta.“
„Ne, tik pastabūs ir Tave pažįstantys žmonės gali tai pamatyti. Išore Tu neišsiduodi.“
„Aš tikrai turiu eiti.“
„Žinau, žinau...“
„Nedūsauk. Aš geriau eisiu. Viso.“
„Iki.“
„Viso!“
„Viso...“
***
Ar tai paskutinis mūsų pokalbis?
Man patinka netikėtumai. Mums jie patinka.
Man patinka, kai tu paskambini, taip netikėtai ir paprašai manęs trumpam išeiti paplepėti.
Aš keista, o Tu kitoks.
Kartais pasiilgstu Tavęs. Bet tik kartais.
Prisimenu vakarus ant Tavo sofos su vyno taurėmis.
Aš žinau, kad Tu nemėgsti vyno. Tada ir aš jo nemėgau.
Niekad nebuvo nieko.
Nebuvo to, ko tu tikėjaisi.
Ir čia ne meilė.
Mes egzistavom.
Vėl įpūtei man daug minčių.
Aš vėl kratau galvą ir dabar pati savęs klausiu
„Kas su Tavimi darosi, mergyt?“
Niekas neatsakys į šį mano klausimą.
Kažkada Tu sakei, kad aš iš kitos planetos.
Ne, aš iš kitos galaktikos.

Toliau ženk peilio ašmenimis, mažute

O dabar nusišypsok - Tave filmuoja kameros.
Šimtai kamerų. Kiekvienas Tavo žingsnis filmuojamas, bet Tu to nematai.
Gyveni taip, kaip gyveni, nevaidini, būni savimi.
Jokių perdėtų emocijų, jokios vaidybos. Tu pats šio filmo režisierius.
Tu pats šio gyvenimo kalvis.
***
O dabar įsivaizduok - suskaičiuotos paskutinės tavo gyvenimo sekundės. Ne, ne dabar tai vyksta.
Ne dabar tu užmerkęs savo apsunkusias akis jų neatmerksi.
Bet kai tai atsitiks, gal po savaitės, o gal po šimto  metų, Tu gausi kasetę.
Joje bus įrašytas visas Tavo gyvenimas.
Ir Tu turėsi peržiūrėti tą filmą, nuo pradžios iki galo.
Negalėsi sustabdyti, atsukti atgal, ar į priekį. Žiūrėsi tokį, koks jis yra.
Matysi tokį, koks buvo.
Tai gal pasistenk, žmogau?
Pasistenk gyventi taip, kad numirus netektų mirti dar kartą. Iš nuobodulio bežiūrint.
***
Toliau ženk peilio ašmenimis, mažute. Nebijok nukristi. Nes nukritusi turėsi ką prisiminti.
Su šypsena peržiūrėsi savo gyvenimo kasetę.

Čia ir dabar

Geriu kavą ir rūkau.
Rūkau prisiminimus, o dūmai kur buvę - kur nebuvę pasklinda kambary.
Man nesvarbu, aš atidarysiu langą ir jie išsisklaidys. Nors kvapas liks. Kažkas juk turi likti.
Dabar aš bijau. Bijau per drąsiai žengti gyvenimu, bijau toliau bristi prieš srovę, nes kartais vis užplūsta mintys, kad galbūt lengviau būtų pasiduoti ir plaukti pasroviui.
Bet ir šios mintys išsisklaido, nes kartą nuostabus žmogus sudraudė mane gan grubiai pasakęs: „Živile, būk kokia esi. Juk pasroviui plaukia tik šūdai.“
Neplauksiu. Iš paskutiniųjų stengsiuosi ir brisiu, irsiuosi per gyvenimą įsikibusi nematomus irklus.
***
O išsisklaidžius dūmams, kai cigarečių kvapą pakeis tas lengvas kavos su cinamonu aromatas, aš vėl pasinersiu į tą gilų gilų minčių liūną.
Ir vėl galvosiu apie poną nieką.

Ša! - pasakiau

Mano lūpos ieško Tavųjų, vos išgirdusios dar vieną „myliu“.
Ša! - pasakiau.
Ša... Ir pati nutilau. Nes jos rado, jos rado.
Mano lūpos pasiilgsta Tavųjų.
Nes tavosios švelnios, kartais atrsargios, o kartais tokios aršios.
Mano lūpos pasiilgsta Tavųjų, nes Tavosios žino, kada aš noriu girdėti tuos nuoširdžius žodžius, kada noriu švelnių prisilietimų, o kada tiesiog degu noru tiesiog bučiuotis su Tavimi, kad ir visą naktį. Ar 25 valandas.
Mūsų 25 valandos. Kasdien/kasnakt apie jas galvoju. Kokios būtų MŪSŲ 25 valandos?
Žinau tik vieną vienintelį dalyką.
Tai būtų nuostabiausios valandos mano gyvenime.