Plius. Minus. Plius. Minus. Minus. Minus.

Turėjau draugę. Nors dar norėčiau sakyt, kad turiu.

Daug nuostabių akimirkų praėjo būtent su ja.

Ir ji tikrai buvo nuostabi.

O aš žmogus.. sunkaus charakterio.

Tie, kurie mane tikrai pažįsta - priima tokią, kokia esu. Aš suprantu, kad tikrai nesu „dovanėlė“ ir kad tokią kaip aš žymiai lengviau pasiųsti kur nors toli, nei bandyti į akis pasakyti trūkumus, ar bent pamėginti suprasti.

Turiu milijonus neigiamų savybių. Bet visada mėgindavau rasti pliusus ir minusus. Mėgau pusiausvyrą.

-Aš mėgstu būti teisi.

+Bet aš visada išklausau kitų nuomonės, ir jei teisi vis dėl to būnu ne aš, išsižadu savo „tiesos“.

-Aš dažnai draskau akis.

+Bet aš tai darau nepiktybiškai, o jei netyčia įžeidžiu žmogų, aš nuoširdžiai atsiprašau.

-Esu gan uždara ir nepasakoju savo gyvenimo smulkmenų. Nei draugams, nei bloge.

+Bet aš VISADA išklausau ir stengiuosi padėti.

-Kartais būnu be nuotaikos ir įžeidžiu draugus to visai nenorėdama.

+Bet juk daug kam taip nutinka, o mane po to sąžinė graužia ir aš nuoširdžiai atsiprašau (na ir ką, kad kartojuos).

-Aš tikrai esu rakštis subinėj.

+Nerandu.

-Aš negaliu pasikeisti. Visada būsiu tokia, kokia esu.

-Aš egoistiška.

+-+-+-+----

Nepykit, kad turiu daugiau minusų, nei pliusų.

Negaliu pasikeisti, kad ir kaip to norėčiau.

Negaliu.

Negaliu.

ATSIPRAŠAU.

(nors to jums nepakanka)

*

          Prisiminimais užlietos mintys, svajonės apie geresnius laikus (nors ir dabar, atrodo viskas nuostabu, bet tokia žmogaus prigimtis - jis nori geriausio), artimųjų šypsenos, mylimojo akys, vaikų klegesys, viskas viskas, kas gera.. Visas gėris niekad netilps į rėmus.
        Lengvais potėpiais teptukas glosto drobę. Seniai užmiršta saulė džiugina savo spinduliais, atsimušančiais į baltą sniegą. Šilta arbata lėtai keliauja mano gerkle, stemple, kol sušildo visą kūną ir širdį, kurioje dabar ramu.
      Vienodi dužiai. Tuk tuk. Tuk tuk.
    Monotonija ir ramybė, kuri dar nepabodo.
  Aplink kaukši ploni batelių kulnai, sunkūs vyriški auliniai, kartu nespėja mažos, ką tik vaikščioti pramokusios kojytės. Ir visi skuba. Nei vienas nesustoja, neapsidairo aplink, nepakelia galvos į dangų ir nepastebi, rodos tik jiems šviesti išlindusios saulės. Visi ieško laimės, kas piniguose, kas seniai pabodusiuose darbuose, kas šiltuose kraštuose, ar visų liaupsinamam Paryžiuj.
  O man taip norisi įsilieti į tą neramių širdžių minią, sustoti ir leisti kitiems išgirsti tą ramų, monotonišką, niekur neskubanti širdies tuksenimą.
         Tuk tuk.
     Tuk tuk.

  Norisi pažiūrėti tam skubančiam laimės ieškotojui į akis ir sušnabždėti - „Mielasis, ne ten, kur reikia, ieškai. “

ir optimistai verkia

    Sėdi kažkur beorėj erdvėj ir dusti,
nes žinai, kad su tavim
(o ne su kitais)
kažkas negerai.
     Žiūri į juodą tašką, kol jis
prieš Tavo akis išsilieja
ir nebelieka nieko.
Žvelgi kiaurai sienas.
Žvelgi virš savęs,
kur ne dangus, o trupančios lubos.
Tada supranti, kad uždarytas esi.
     Uždarytas savy,
tarp kitų,
su kitais,
bet vienas kaip pirštas.
Nors ant rankos pirštai penki.
     Ir sėdi, tik sėdi
kol iš akių pasipila ašaros.
Joms palietus Tavo drėgnas lūpas
ir išnykus, supranti,
kad tai buvo ne tai,
kas manei, kad tai buvo.
Tai buvo tik sūrimas, kuris rėžė giliai į širdį
ir palikęs randą išėjo.
***
     Taip, ir optimistai verkia.

Kai netikėtai atėjęs suvirpini širdį,
Kai netikėtai išėjęs palieki ją mirti.
(Tai ne apie meilę,
             tai apie draugystę)

CHA.osas.

Mano mūzos giliai po sniegu užmigo. Vis rečiau skrebenu klaviatūrą, nors tušinuko iš rankų nepaleidžiu.
Bet vėl prisėdau rašyti.

***
Jau šimtą metų nemąsčiau rimtai apie gyvenimą. & other stuff, taip sakant.
Bet vienas žmogus mane privertė susimąstyti ir viską savo atmintyje praversti iš naujo.
Niekad nemaniau, kad klasės auklėtoja gali sukelti tiek minčių mano bukoje makaulėje, bet ji tai padarė. (Gerbiu.)
Ji paprašė manęs pasilikti po pamokų ir mano širdis nusirito į kulnus.
Atrodo, kad ji kalbėjo apie tokius gyvenimiškus, savaime suprantamus dalykus, bet man tai skambėjo kaip kalbos žmogaus iš kito pasaulio.
Ji sakė „Živile, susitvarkyk gyvenimą.“
O juk viskas tvarkoj, nėra ką tvarkyti, pamaniau.
Nors niekada nebuvau tvarkinga. Ir manau, kad nebūsiu.
Mano kambaryje - chaosas. Rytinis kavos puodelis, vakarykščiai drabužiai, knygos, sąsiuviniai, piešiniai, įvairios beprasmės rašliavos, nepaklota lova, šokolado popierėliai, ausinės, pakrovėjai... Ko tik nerasi toje daiktų maišalynėje.
Mano galvoje - chaosas. Manau, kad tai rimčiau nei netvarkingas kambarys. Mintys apie mokslus, prisiminimai, ateities planai, svajonės, sapnai, realybė, jausmai, įvairios nesąmonės... Viskas subėga į vieną visumą.
Bet (jis yra visada ir visur). Bet man PATINKA mano gyvenimas.
Man patinka tas chaosas, kurį kai kurie vadina meniniu, man patinka mano laisvalaikis, jausmai, netikėtumai, išgyvenimai. Man patinka mano gyvenimo būdas.
Vadovaujuosi viena taisykle. Aš gyvenu SAVO gyvenimą ir nugyvensiu jį taip, kaip AŠ  to norėsiu.
Už savo klaidas atsakinga aš. Už savo gerus darbus atsakinga aš. Už visus SAVO  poelgius esu atsakinga AŠ pati ir niekad niekas kitas.
Žinau, kad kartais esu rakštis tam tikroje vietoje. Kad kartais nervinu visus savo nesąmonėm, stogo rovimu, arba atvirkščiai - perdėtai giliomis mintimis ir pamokymais.
Man patinka klausyti pamokslų. Nesvarbu kas juos „skaito“, mama, tėtis, draugė, auklėtoja, ar kunigas.
Jei išklausau, jei patinka, dar nereiškia, kad aklai klausysiu ir darysiu tai, kas liepiama.
Aš atsirinksiu tai, ko noriu, o ko ne. Atsirinksiu, kas gerai, kas blogai (nors ne visada būsiu teisi, bet jei pasirinksiu klaidingai, būsiu tik pati dėl visko kalta, kita vertus, jei aklai klausysiu to, ką sako kiti, irgi nebūsiu savimi).
Nežinau, ar kas nors supras, ar kam nors tai, ką parašiau, bus svarbu, ar kas nors priims tai rimtai.
Mano pareiga - pasakyti, ką galvoju. Juk tai - savotiškas dienoraštis.
Tai - mano 25 valandos.

***
Mano gyvenimas rožėmis klotas. O rožės dygliuotos.

O jau vasaris.

Kartais jaučiuosi, lyg niekas manęs neklausytų.

Rodos kalbi, šauki, širdį atveri, o neišgirstas lieki.

O dabar, ar klausai?

Tada kalbėsiu.

Visą gyvenimą buvau optimistė. Na, gal šiek tiek linkau link realizmo, bet pesimizmo manyje nė su žiburiu nerasdavai. Ir štai, lyg perkūnas iš giedro dangaus, atėjo rugpjūtis. Man jis buvo ypatingas. Jis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Rodos, buvau pagriebta už kojų ir gerokai pakratyta žemyn galva. Ir viskas dužo. Optimizmas, iš veidelio nedingstanti šypsena, amžinas juokas, žodžiu, viskas.

Na, kartais Optimizmas bent trumpam aplankydavo tą košelę mano galvoje. Tais atvejais visur matydavau tik gėrį, visur įžvelgdavau ką nors teigiamo... Bet dėdės Optimizmo vizitui pasibaigus, namo grįždavo teta Pesimistė.

Ir ką? Atsikeldavo ryte, pažiūrėjusi pro langą suburbėdavo, nes saulės nebūdavo matyti, pasidarydavo kibirą kavos ir įsikalbėjusi sau, kad „viskas yra BLOGAI“ pradėdavo tą „suknistai BLOGĄ“ dieną. Pesimistė niekam nepatiko. Visi bandė ją šluotom varyti, užkeikti, prakeikti, užgožti... Pastangos nenuėjo veltui. Na, Optimizmas negrįžo (matyt atostogavo kažkur šiltuose kraštuose), bet dienas šiek tiek praskaidrino Realizmas. 

Bet ir jis nebuvo pats tinkamiausias kompanionas mano kelyje. Atrodytų, kad Realizmas - puikiausias variantas, nes juk su juo draugaudamas visad neliūdėsi, nors ir labai didelio džiaugsmo nepatirsi. Negalvosi pozityviai, negalvosi negatyviai, tiesiog tavo košelę galvoje užlies neutralios mintys. 

O kam reikia neutralių? Na, jie puikiai mato viską iš šalies, apsvarsto visus pliusus ir minusus, bet... Nors su Realizmu sutariau geriau, nei su  teta Pesimiste, norėjau susigrąžinti savo dėdę Optimizmą. 

Kamuojama nuobodaus Realizmo, susipažinau su žmogumi, kuris po truputį ėmė jaukti mano keistą gyvenimėlį. Optimizmas pradėjo ieškoti pigiausių lėktuvo bilietų atgal į mano galvelę. Ir rado, beliko sulaukti skrydžio. Tačiau aš jau jaučiau tą jauduliuką, tą laukimą, kada gi lėktuvas palies tvirtą žemę. 

Žinai, šiąnakt sapnavau oro uostą. Tikrai. Tik eidama į mokyklą pradėjau tarpais atsiminti sapną. Taigi, viskas prasidėjo vaizdais pro automobilio langą (na, tiesą sakant, pradžioj sapnavau, kad geriu tokį gėrimą iš vandens ir cukraus, kuriame cukrus sudaro bent 3/4, bet dabar aš ne apie tai). Vilnius - Kaunas. Žirmūnai - Kauno oro uostas. Pasiekusi tikslą, sustojau laukti. Man į parankes buvo įsikibę du keisti siluetai. Juodas - moters, pilkas - vyro. Jie drebėjo ir bijojo skrydžio. O aš netvėriau džiaugsmu, laukiau, kada galėsiu savo kompanionus išlydėt ir pasitikti seniai matytą draugą.

Kažkoks lėktuvas iš šiltų kraštų pasiekė Kauno oro uostą. Šuoliuodamas link manęs artėjo baltas siluetas, o jį pamatę, mano kompanionai nuleidę galvas nuslinko lėktuvo link.

Pabudau.

Pažiūrėjau pro langą. Buvo gerokai apsiniaukę, bet gražu. Apsnigti Vilniaus stogai, tolumoje žaliai baltas miškas, turguje judantys ir besistumdantys pilki žmonės... Gana neįprastas vaizdas antradienio rytą. Kažkas buvo ne taip. Dingo tamsus dangus (ne tik dėl to, kad pramiegojau žadintuvą), lova nebetraukė, atsirado noras kuo greičiau susiruošti ir eiti kur nors. Išsiviriau puodą kavos, įsikalbėjau, kad viskas bus GERAI ir pradėjau savo suknistai GERĄ dieną. 

Tiesą sakant, diena buvo velniškai nesėkminga - kažkur dingo pusė mano drabužių, iš galvos visai išgaravo, kad šiandien turiu vaidinti plastikos spektaklyje ir apsirengti juodai (tai prisiminiau tada, kada turėjau išeiti ir pradėjau vėl kuisti visą „spintą“), nespėjau susitikti su draugėmis, slidinėjau šaligatviais, visa uždususi atėjau į mokyklą, ten „apturėjau“ labai nemalonų pokalbį su auklėtoja, vaidindama plastikos spektaklyje įsirėžiau į niekuo dėtą vaikiną, pamiršau, ką turiu daryti, vietoj juodų pasipuošiau baltais batais... Nevardinsiu visko.

Atrodytų tos pačios atsibodusios nesėkmės, ta pati žiema, tos pačios problemos, bet kažkas kitaip.

Išėjusi iš namų įkvėpiau gaivaus žiemos oro, nebejaučiau dusinančio automobilių kvapo, pakeliui į mokyklą užuodžiau šviežias bandeles, o ne vandentiekį, aplink įžvelgiau (ar bent iš paskutiniųjų stengiausi įžvelgti) tai, kas gera ir gražu, o ne tai, kas baisu ir nuobodu. 

Atrodė, lyg būčiau užsidėjus akinius, pro kuriuos pasaulis atrodė gražesnis. Ir tai nebuvo eilinis dėdės Optimizmo vizitas.

Jis grįžo ilgam.

Ei, girdi?

Tu!

Taip, taip, Tu! 

Nemiegok, kai su Tavimi kalbu.

Ką? 

Per daug išsiplėčiau? 

Na, atsiprašau, bet man reikėjo. Ar bent klausei?

Ne???

Ką sakiau?..

Sakiau, kad pagaliau vėl esu velniškai laiminga ir grįžo mano senas geras draugas. 

Optimizmas.

O jau vasaris.