bye bye party

Bye bye party.

Hm, vis mąsčiau, koks bus paskutinis įrašas dvidešimt penkiose valandose.
Dvidešimt penkiose valandose. 
Kažko vien pagalvojus apie jas ima gerklę perštėti, tad neužsibūsiu.
Viskas baigėsi. Baigėsi ne taip kaip norėjau, ne tada kada norėjau ir ne todėl, kodėl norėjau, bet baigėsi.
Galvojau, kad šitą dienoraštį baigsiu rašyti sulaukusi tų dvidešimt penkių.
Pasirodo, nebuvau tokia kantri.
G a i l a.

Bye bye party
                                 ?

Ain't no party in the sad sad city

Life is a bitch. But we all have our "happy mood"

O šiaip, dabar man velniškai sunku. Pati kalta, žinau. Negaliu kaltint nieko kito, tik save. Bet kas gi man, jaunai? Kasdien klystu, kartais pasimokau iš klaidų, o kartais apraudu jas vakarais ir tiek. Kitą dieną kartoju tą patį. O būna, kad ne tik pasimokau, bet sugebu ir ištaisyt klaidą. Bet tokių atvejų vienetai.

O šiaip, įtariu, kad esu nelabai mąstantis žmogus. Nesvarbu, kad daug daug mąstau vakarais, rytais prie kavos puodelio, žiūrėdama į veidrodį, ar kai lyja. Daugiausiai mąstau, kai lyja. Kai lyja iš dangaus, ar iš mano akių, nesvarbu. Hm, gal net ne tiek akių, kiek iš sielos gelmių. Akys, gi, sielos veidrodis. Kaip bebūtų, kai lyja aš verkiu.

O šiaip, aš vėl klystu į banalybių laukus. Vėl lietus, lietus, lyg nebeturėčiau apie ką rašyt, bet juk geriausiai rašosi, kai girdisi už mano gyvenimą sunkesnių lašų barbenimas į balkono atbrailą ir galiu užuost šlapio asfalto kvapą. Ir damn, seniau dar maniau, kad žinau, kodėl gyvenu, o dabar nebe. Tiesiog plaukiu prieš srovę, o gal jau pasroviui, ir mąstau, mąstau, mąstau. Mąstau, kad visai nebemąstau.

O šiaip, gal ir prie reikalo. Seniai čia nerašiau. Vis pradėdavau rašyt kažkokias padrikas mintis word‘o lape, bet galiausiai neišsaugojus uždarydavau, nes nemaniau, kad yra prasmė kažką viešint. Ir dabar nematau prasmės. Net nežinau, ar šį įrašą skelbsiu kur nors. Bet rašau ir net nebesivarginu skaityt iš pradžių, kad pažiūrėčiau, ar žodžiai nesikartoja, ar mintys rišlios, ar reikia taisyt ką nors. Nebesvarbu man.

O šiaip, visi neturintys savų gyvenimų kišasi į manąjį. O kam, taip ir nesuprantu. Paieškokit įdomesnio, ar šiaip, kokio nors prasmingesnio. Nes manasis totaliai sucks. Tipo jums geriau pasidarys nuo to, kad sužinosit, kodėl palikau Darotą? Kvaila buvau ir tiek. Esu toks žmogus, kuris negali stovėt vietoj. Nu negaliu ir viskas. Man reikia permainų.

O šiaip, dabar jaučiuos egoistė ir savanaudė (yeah, it‘s the same). Tiksliau nesijaučiu, bet manau, kad kiti mane tokia laiko. Mano, kad man visiškai po**uj, kaip jaučiasi kiti žmonės, kad aš žiūriu tik į save ir t.t. Išvis, mane siutina tokio kalbos, kad man vienodai, kaip jaučiasi Darotas, nes taip nėra. Dabar daug kas mane smerkia, nekenčia, laiko kekše, kale ir dar bala žino kuo (tiksliau ir aš žinau kuo, bet nenoriu cituot), bet man vienodai.

O šiaip, aš tik noriu būti laiminga, bet žinau, kad nepavyks. Nes daugiau nei 50% savo laimės kuriuosi pati. Ir man sekasi nekaip. Tiksliau, visai nesiseka. Ir net jei susikurčiau tuos 50% laimės, nebūčiau laiminga, nes tam reikia ir aplinkinių laimės. Bet kaip jie gali būti laimingi, jei aš jų laimę griaunu? Išvis, kartais manau, kad be manęs šitam pasauly visi būtų laimingesni. Bliamba, aš gadinu ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus ir tik dabar aiškiai tai suvokiau.

O šiaip, ką tik nustojo lyję. Kažkur toli šviečia saulė, bet manęs tai neliečia. Mano kambary vis dar lietinga. Nes ką tik supratau, kad pati griaunu savo ateitį. Turėjau daug planų vasarai. Ir jie griuvo. Dabar atsirado naujų, bet jie ne tokie žavūs. Ir aš žinau, kad senųjų planų nesusigrąžinsiu. Kaip ir senos meilės. Kad ir koks svarbus man buvo tas žmogus, kad ir kaip aklai aš buvau įsimylėjus, viskas baigėsi. Niekas netrunka amžinai. Pasitaiko ir saulėtų ir lietingų dienų, o lietus, kad ir daugumai nepatinka, bet kuria gyvybę. Ir grąžina man norą gyventi (va kodėl daugumai jis nepatinka).

O šiaip, nežinau, apie ką aš čia šneku ir ką aš noriu tuo pasakyt. Matyt nieko, tik išsiliet. Nes dabar turiu tik vieną žmogų, su kuriuo galiu atvirai pakalbėt. Ir neseniai supratau, kad kartais veidmainystė padeda gyventi. Po galais, mano geriausia draugė – veidmainė. Kaip ir aš. Mes abi velniškai kenčiam, verkiam, kankinamės, bet, kaip ji sako, reikia įsijungti „happy mood‘ą“ ir gyventi toliau. Taip ir vaikštau su tuo „happy mood‘u“ ir džiaugiuos, kad kitiems negadinu nuotaikos savo depresijom.

O šiaip, aš pasiilgau tų žydrų akių. Noriu susigrąžinti jas. Bet nenoriu, kad viskas būtų kaip buvę.  Noriu draugo, su kuriuo man gera. Su juo man buvo gera.

O šiaip, dabar įsijungsiu „happy mood‘ą“ ir eisiu gyvent toliau.

Šaukiam vasarą

Pirštų galais tipensiu per žolę kurioje miegosi tu. Patyliukais rinksiu rasos lašus ir klausysiu paukščių giesmių, kurias girdėsi ir tu. Primerkus akis žvelgsiu į kylančia saulę, į kurią žiūrėsi ir tu. Skinsiu pievų gėles, bet tik tas, kurios mėlynos, kad primintų man tavo akis, ir nesvarbu kaip jas vadina kiti, rugiagėlėm, cikorijom ar neužmirštuolėm (nors tavųjų akių nepamiršiu niekada). Sėdėsiu prie tavęs ir šukuosiu auksinius tavo plaukus, glostysiu veidą, krūtinę, rankas, kad neišsisklaidytum lyg rūkas, kad nepaaiškėtų, kad tu – tik iliuzija, tik idealas sukurtas mano pasąmonėj. Bučiuosiu tavo kaktą, lūpas, kaklą, kad palikčiau bent menką prisiminimą apie save, kad mano kvapas įsiskverbtų į tavo kūną ir nepaleistų niekada, kad tu nenorėtum jo paleisti. Gulėsiu padėjusi galvą tau prie širdies ir klausysiu jos plakimo, pridėsiu ranką prie savosios, kad jos plaktų vienu ritmu, tokiu artimu mums ir nereikės jokios muzikos.

Naktį nuogi nersim į jūrą. Pasiduosim bangoms, pasiduosim vienas kitam. Rankšluosčiais apsisiautę gulėsim kopose ir žiūrėsim į žvaigždes. Ir mums nebus svarbu, kad tai žiauriai banalu, svarbu kad mes kartu ir kad sugebam įžvelgti grožį. Mieguista žiūrėsiu į tavo apsunkusias akis, kurias nuo manęs vis slėps tavo akių vokai. Stebėsiu tave miegantį, pirštų galiukais kedensiu plaukus, glostysiu rankas kol pati nebepajėgsiu išlaikyti atmerktų akių. Ir miegosim abu tik rankšluosčiais pridengti, kopose, apšviesti mėnulio šviesos.

Živilė

Tikėk.

Tikėk.
Vienas, trumpas žodis. Tačiau kitoks nei visi. Jis stumia žmogų pirmyn ir suteikia jam drąsos. Jis įkvepia net ir patį didžiausią pesimistą. Nes net ir totalus pesimistas gyvenime kažkuo tiki, ar ne?..
Tikėk.

Nuo pat vaikystės stengiausi tikėti. Nors mažo pyplio tikėjimas gali pasirodyti gana kvailas, o gal net paviršutiniškas, jis bent yra tikras. Būdamas kokių penkerių, aš, kaip ir kiekvienas tokio amžiaus vaikas, buvau šventai įsitikinęs, jog kažkur Šiaurėje gyvena Kalėdų Senelis. Tikėjau net ir tokiais dalykais, kaip gerumu. Tikėdavau, jog būdamas geru, aš visuomet gausiu saldainį ir apskritai, būsiu mielas vaikis, kurio niekada niekas nebaus už išdaužtą kaimyno langą ar ištryptą kaimynės daržą.

Atrodo būdamas šešerių pradėjau tikėti, jog kažkas yra virš mūsų. Žmonės sakydavo, jog TEN kažkur yra toks ponas Dievas, kuris mus sukūrė ir mes, neva, turim būti Jam dėkingi. Nors tėvai niekuomet man nepiršo tikėjimo, su metais aš Dievą pradėjau suvokti kaip savitą būtybę. Niekada sekmadieniais nevaikščiodavau į bažnyčią ir niekada sistemingai neišpažindavau savo nuodėmių. Tačiau tai nereiškia, jog aš netikėjau Dievu. Tikėjau. Ir kalbėdavau su juo ne jau parašytomis maldomis, o savais žodžiais.

Net ir šiandien užeinu į bažnyčią. Kuomet jaučiu, jog to nori mano siela ir kūnas. Matau kaip kampe sėdinčios davatkos perveria mane žvilgsniu, o viena-kita dar ir kokią repliką numeta. Jos jaučia nepasitenkinimą, nes mano, jog mano suplėšyti džinsai ir odinė striukė yra šventvagystė, o atviras kreipimasis į Dievą kaip į draugą- juoda nuodėmė. Bet aš tikiu.

Pamenu, kai atėjo paauglystė, nebežinojau kuo tikėti. Atrodo, jog pirmieji žingsniai šiame pasaulyje- patys sunkiausi. O pagundų daug. Niekada neragautas alus ir niekada nerūkyta cigaretė. O tau tik keturiolika (gal net ir mažiau)... Tada nebežinojau kuo tikėti, tačiau nepasimečiau ir pirmosios paauglystės dienos mane išmokė daugelio dalykų, kuriais gyvenu šiandien. Tik išsiskyręs su pirma savo mergina, pradėjau suprasti kas yra TIKRA meilė. Ir žinojau, jog vieną dieną vėl rasiu žmogų, su kuriuo galėsiu eiti per ugnį ir vandenį. Tikėjau, jog vieną dieną tas žmogaus pasirodys, tačiau to visiškai nelaukiau. Tiesiog gyvenau šia diena. Gyvenau tik su muzika, draugais, pasiramstant jauno žmogaus ambicijomis. Tačiau vieną rytą supratau, jog šalia manęs atsirado mergina, kuri privertė mane drebėti. Ir tada susivokiau, jog tai- JI.

Aš esu laimingas.

Esu laimingas, nes gyvenime turiu merginą, kurią beprotiškai myliu. Myliu labiau už viską...
Esu laimingas, nes darau tai, ką noriu daryti- groju ir kuriu...
Esu laimingas, nes mano artimieji yra sveiki...
Esu laimingas, nors ir nesu apšalęs pinigais...
Esu laimingas, nes galiu save realizuoti...
Esu laimingas, nes turiu TIKRŲ draugų...
Esu laimingas, nes tikiu ir tikėjau..

Tikėk savimi ir laimė patikės Tavimi.
Tikėk.


Darotas

Trumpai drūtai

25 valandos visada buvo mūsų.
Mano ir Daroto. Idėja gimė mums būnant kartu, tad nusprendėm dienoraštį kurti dviese.
Mes kartu dalinsimės savo padrikomis mintimis ir tikėsimės sulaukti savųjų 25 valandų.
***
Živilė