Pirštų galais tipensiu per žolę kurioje miegosi tu. Patyliukais rinksiu rasos lašus ir klausysiu paukščių giesmių, kurias girdėsi ir tu. Primerkus akis žvelgsiu į kylančia saulę, į kurią žiūrėsi ir tu. Skinsiu pievų gėles, bet tik tas, kurios mėlynos, kad primintų man tavo akis, ir nesvarbu kaip jas vadina kiti, rugiagėlėm, cikorijom ar neužmirštuolėm (nors tavųjų akių nepamiršiu niekada). Sėdėsiu prie tavęs ir šukuosiu auksinius tavo plaukus, glostysiu veidą, krūtinę, rankas, kad neišsisklaidytum lyg rūkas, kad nepaaiškėtų, kad tu – tik iliuzija, tik idealas sukurtas mano pasąmonėj. Bučiuosiu tavo kaktą, lūpas, kaklą, kad palikčiau bent menką prisiminimą apie save, kad mano kvapas įsiskverbtų į tavo kūną ir nepaleistų niekada, kad tu nenorėtum jo paleisti. Gulėsiu padėjusi galvą tau prie širdies ir klausysiu jos plakimo, pridėsiu ranką prie savosios, kad jos plaktų vienu ritmu, tokiu artimu mums ir nereikės jokios muzikos.
Naktį nuogi nersim į jūrą. Pasiduosim bangoms, pasiduosim vienas kitam. Rankšluosčiais apsisiautę gulėsim kopose ir žiūrėsim į žvaigždes. Ir mums nebus svarbu, kad tai žiauriai banalu, svarbu kad mes kartu ir kad sugebam įžvelgti grožį. Mieguista žiūrėsiu į tavo apsunkusias akis, kurias nuo manęs vis slėps tavo akių vokai. Stebėsiu tave miegantį, pirštų galiukais kedensiu plaukus, glostysiu rankas kol pati nebepajėgsiu išlaikyti atmerktų akių. Ir miegosim abu tik rankšluosčiais pridengti, kopose, apšviesti mėnulio šviesos.
Živilė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą