O šiaip, dabar man velniškai sunku. Pati kalta, žinau. Negaliu kaltint nieko kito, tik save. Bet kas gi man, jaunai? Kasdien klystu, kartais pasimokau iš klaidų, o kartais apraudu jas vakarais ir tiek. Kitą dieną kartoju tą patį. O būna, kad ne tik pasimokau, bet sugebu ir ištaisyt klaidą. Bet tokių atvejų vienetai.
O šiaip, įtariu, kad esu nelabai mąstantis žmogus. Nesvarbu, kad daug daug mąstau vakarais, rytais prie kavos puodelio, žiūrėdama į veidrodį, ar kai lyja. Daugiausiai mąstau, kai lyja. Kai lyja iš dangaus, ar iš mano akių, nesvarbu. Hm, gal net ne tiek akių, kiek iš sielos gelmių. Akys, gi, sielos veidrodis. Kaip bebūtų, kai lyja aš verkiu.
O šiaip, aš vėl klystu į banalybių laukus. Vėl lietus, lietus, lyg nebeturėčiau apie ką rašyt, bet juk geriausiai rašosi, kai girdisi už mano gyvenimą sunkesnių lašų barbenimas į balkono atbrailą ir galiu užuost šlapio asfalto kvapą. Ir damn, seniau dar maniau, kad žinau, kodėl gyvenu, o dabar nebe. Tiesiog plaukiu prieš srovę, o gal jau pasroviui, ir mąstau, mąstau, mąstau. Mąstau, kad visai nebemąstau.
O šiaip, gal ir prie reikalo. Seniai čia nerašiau. Vis pradėdavau rašyt kažkokias padrikas mintis word‘o lape, bet galiausiai neišsaugojus uždarydavau, nes nemaniau, kad yra prasmė kažką viešint. Ir dabar nematau prasmės. Net nežinau, ar šį įrašą skelbsiu kur nors. Bet rašau ir net nebesivarginu skaityt iš pradžių, kad pažiūrėčiau, ar žodžiai nesikartoja, ar mintys rišlios, ar reikia taisyt ką nors. Nebesvarbu man.
O šiaip, visi neturintys savų gyvenimų kišasi į manąjį. O kam, taip ir nesuprantu. Paieškokit įdomesnio, ar šiaip, kokio nors prasmingesnio. Nes manasis totaliai sucks. Tipo jums geriau pasidarys nuo to, kad sužinosit, kodėl palikau Darotą? Kvaila buvau ir tiek. Esu toks žmogus, kuris negali stovėt vietoj. Nu negaliu ir viskas. Man reikia permainų.
O šiaip, dabar jaučiuos egoistė ir savanaudė (yeah, it‘s the same). Tiksliau nesijaučiu, bet manau, kad kiti mane tokia laiko. Mano, kad man visiškai po**uj, kaip jaučiasi kiti žmonės, kad aš žiūriu tik į save ir t.t. Išvis, mane siutina tokio kalbos, kad man vienodai, kaip jaučiasi Darotas, nes taip nėra. Dabar daug kas mane smerkia, nekenčia, laiko kekše, kale ir dar bala žino kuo (tiksliau ir aš žinau kuo, bet nenoriu cituot), bet man vienodai.
O šiaip, aš tik noriu būti laiminga, bet žinau, kad nepavyks. Nes daugiau nei 50% savo laimės kuriuosi pati. Ir man sekasi nekaip. Tiksliau, visai nesiseka. Ir net jei susikurčiau tuos 50% laimės, nebūčiau laiminga, nes tam reikia ir aplinkinių laimės. Bet kaip jie gali būti laimingi, jei aš jų laimę griaunu? Išvis, kartais manau, kad be manęs šitam pasauly visi būtų laimingesni. Bliamba, aš gadinu ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus ir tik dabar aiškiai tai suvokiau.
O šiaip, ką tik nustojo lyję. Kažkur toli šviečia saulė, bet manęs tai neliečia. Mano kambary vis dar lietinga. Nes ką tik supratau, kad pati griaunu savo ateitį. Turėjau daug planų vasarai. Ir jie griuvo. Dabar atsirado naujų, bet jie ne tokie žavūs. Ir aš žinau, kad senųjų planų nesusigrąžinsiu. Kaip ir senos meilės. Kad ir koks svarbus man buvo tas žmogus, kad ir kaip aklai aš buvau įsimylėjus, viskas baigėsi. Niekas netrunka amžinai. Pasitaiko ir saulėtų ir lietingų dienų, o lietus, kad ir daugumai nepatinka, bet kuria gyvybę. Ir grąžina man norą gyventi (va kodėl daugumai jis nepatinka).
O šiaip, nežinau, apie ką aš čia šneku ir ką aš noriu tuo pasakyt. Matyt nieko, tik išsiliet. Nes dabar turiu tik vieną žmogų, su kuriuo galiu atvirai pakalbėt. Ir neseniai supratau, kad kartais veidmainystė padeda gyventi. Po galais, mano geriausia draugė – veidmainė. Kaip ir aš. Mes abi velniškai kenčiam, verkiam, kankinamės, bet, kaip ji sako, reikia įsijungti „happy mood‘ą“ ir gyventi toliau. Taip ir vaikštau su tuo „happy mood‘u“ ir džiaugiuos, kad kitiems negadinu nuotaikos savo depresijom.
O šiaip, aš pasiilgau tų žydrų akių. Noriu susigrąžinti jas. Bet nenoriu, kad viskas būtų kaip buvę. Noriu draugo, su kuriuo man gera. Su juo man buvo gera.
O šiaip, dabar įsijungsiu „happy mood‘ą“ ir eisiu gyvent toliau.
Ooo Živile, aš suprantu, tu tikriausiai nelabai norėsi klausyti ką aš sakau, nes ne ant tiek mes susibendravusios, ne taip gerai pažįstu tave.Bet žinok skaičiau tavo šį laiškutį, ĮSISKAIČIAU. Esu pati patyrusi daug, ką tu dabar jauti. Aišku gal kaip kitaip. Bet nereikia nieko dirbtinio jungti(čia apie mood'ą). Nevaržyk savo jausmų. Tam jie ir yra skirtingi. Kartais net liūdėti yra gera. Spjauk ant tų kurie tave visaip vadina, o jei nenori to girdėti tai išsitrink visus formspring'us ir t.t nes jie tam ir sukurti, kad tik tau pakenktų. Nežinodamas kitų nuomonės gyveni geriau, nes visiems neįtiksi, visiems nebūsi geras. Būk savanaudė ir pagaliau daryk taip kaip tau yra gerai. Galiausiai būk dabartistė. O jei tau liūdna tau pakviesk savo šizofrenikę Auksę į lauką kavos ar alaus, ar šeip paverkt kartu.
AtsakytiPanaikintiOoo, Aukse, žinok būtent tokių žodžių man ir reikėjo. :) Ačiū Tau! Pažadu, pasikviesiu tave kada išgert ^^
AtsakytiPanaikinti